Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senai gyveno senelis. Jis labai taupus buvo, tad prisirinko daug pinigų. Begyvendamas paseno. Tada surinkęs iš visur paslėptus pinigus, pakasė juos papečkėn ir užkeikė, „kad be dvylikos gulvų niekas nepaimtų“. Jis turėjo berną. Tas kaip tik tuo metu buvo ant lubų ir pro plyšį visą girdėjo. Senelis numirė. Bernas jį gražiai palaidojo. Žinoma, pirmiausia buvo galvoj pinigai. Tad užsimušęs vienuolika žvirblių, pasiėmęs vienuolika žvirblių galvų ir jo viena, tad dvylika galvų turėdamas, drąsiai ėmė kasti pinigus. Ir paimti juos pasisekė jam laimingai. Bernas ilgai gražiai gyveno.
Ir dabar dar dega pinigai — tai tie, kurių nieks nematė ir negirdėjo slepiant. Daug jau iškasta katilų, o dar daug jų yra žemėje.
Papasakojo Ona Paukštienė iš Lušnos.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Tauta ir žodis. Kn. 2 (1924), svetainės įrašo Nr. 19
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
