Tris broliai

( Vestuvės tr laidotuvės ).

Buvo trįs broliai: du išmintingų, trečias kvailas. Vieną kart broliai taisė vestuves—vedino vyresnįjį brolį. Namie nebuvo sviesto. Išmintingieji broliai siunčia kvailį miestan sviesto parvežtų. Kvailys nuvažiavo miestan, nupirko sviesto ir veža namo. Begrįždamas pastebėjo, kad ledas treška. Paėmė sviestą ir ištepė vežimo ratus, o namo pagrįžo dykom rankom. Broliai, pamatę, kad sviesto nėra, sako: „Kodėl sviesto nepirkai?“ —,„Nupirkau“,—atsakė kvailys. Broliai vėl klausia: „O kur yr tas sviestas?“— „Ledas treškėjo ir ištepiau pirktuoju sviestu, kad netreškėtų.“ Dabar broliai turėjo patįs važiuoti sviesto, o kvailį paliko namie ir pasakė, kad papiautų avelę ir išvirtų papiovęes su bastučiais. Kvailys žadėjo visa padaryti, tiktai sako: „Nežinau, kuri avelė papiauti.“ Broliai jam sako: „Piauk, kurią nori,“ bet kvailys neatleizdamas klausia jų, kuri gi reikėtų piauti. Antgalo broliai pasakė jam, kad piautų, kuri į jį pirma pasižiūrės.— Broliai išvažiavo sviesto, o kvailys nuėjo avelių piautų. Kaip jis atadarė duris, visos avelės išsigandusios pasižiūrėjo skersoms į jį. Kvailys mato, kad visos avelės į jį žiūri, ėmė ir išpiovė visas aveles. Išpiovęs sukapojo mėsą į dalis ir nunešęs daržan išdėliojo

po dalyką ant kiekvienos bastučių galvelės. Sodžiaus šunės, pajutę mėsą, subėgo daržan ir visą mėsą išnešiojo. Kvailys norėjo sugauti šunis, bet tie paspėjo išbėgti, tik vieną šunį vos sugavo. Sugaves nuvedė kamaron. Kamaroje būta bosų alaus. Kvailys atkišo vieno boso kamštį, įkišo šunes uodegą ir vėl užkišo. Išeidamas kamarą paliko atavirą. Šuo traukės, traukės, galop ištrūko ir išbėgo. Alaus iš boso visa kamara pribėgo. Kvailys, įėjęs kamaron ir pamates, kad visas alus išbėges, pamanė, kad čia gera būtų paplaukyti. Paėmė geldą ir įsisėdęs pradėjo plaukyti po kamarą. Broliai pagrįžo iš miesto, pamatė kvailį besėdintį geldoje, klausia: „Ką tu čia darai?“ — „Plaukau,“— atsako kvailys. „O kur aviena?“ — klausia broliai. Kvailys visa jiems apsakė. Broliai išbarė jį, bet ką bedarys! Turėjo vėl va- Žiuoti miestan mėsos pirktų.

Sugrižę iš miesto priruošė vestuvėms pietus ir išsiuntė kvailį svečių kviestų. Kvailys išėjo ant gatvės ir ėmė šaukti: „Prašom, svečiai be viešnių! prašom, svečiai be viešnių!“ Susirinko svečiai. Broliai klausia, kodėl tik vieni vyrai atėjo. Svečiai sako, kad kvailys juos kvietos ateiti be pačių. Broliai vėl išsiuntė kvailį, kad sukviestų ir viešnias. Kvailys vėl išėjo ant kelio ir šaukia: „Prašom, viešnios be vaikų!“ Ir viešnios suėjo vestuvėsna. Bet mažumą paviešėjusios ėmė ruošties namo. Broliai prašo, kad ilgiau pabūtų, bet viešnios sako: „Kaip męs būsma, kad mųsų maži vaikai namie vieni paliko!“ Broliai sako: „Kodėl neatsinešėt vaikų su savim?“ Viešnios atsako: „Kaip męs eisma su vaikais, kad kvailys mus kvietė be vaikų!“ Broliai išsiuntė kvailį, kad vaikus atvestų. Viešnios sako: „Mųsų vaikai neprausti,“ ir prašo kvailio, kad vaikus nupraustų ir baltais marškinėliais. apvilktų. Kvailys nuėjo ir užkaitė didelį katilą vandens vaikams nuprausti. Paskui atsivedė prie katilo vaikus, atnešė visiems vaikams po marškinėlius, nukėlė katilą su verdančiu vandeniu ir sukišo visus vaikus. Vaikai rėkia, kad labai karšta, bet kvailys maldo, sako: „Cit, busta baltesni!“ Vaikai rėkė, rėkė ir galą gavo. Kvailys išėmė jų kūnelius iš vandens, apvilko visus marškinėliais ir“

= A

nunešė motynoms. Visi išsigando pamatę, kad vaikai nebegyvi. ..

Ir vestuvės pavirto laidotuvėmis. Kvailio po to niekur nebesiuntinėjo.