Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
R
Keletą metų tam atgal Mikniūnai išnuomavo dalį dvaro pievų, tą dalį kur aplink piliakalnį. Šienavo žmonės visą dieną, pavargo ir, kadangi naktis buvo šilta ir giedri, sumanė ten nakvoti, nors sodžiun kokis verstas kelio. Manė, užsikels anksti, gerokai iki pusryčių pašienaus. Sunešė šieno pilekalnio pakraštėn, nes ten sausiau, ir sugulė. Dar eidami gultų pasijuokė, kad karalaitis Žvaigždikis, kur anot žmonių pasakų tame kalne yra užbūrtas, pakviesiąs juos nakvynėn. Žinoma, jie juokėsi, kadangi visai netikėdavo senių padavimais. Pasakos, — kalba — ir daugiau nieko. Vos jie sumigo, kad girdi, kažkas kelia juos:
— Kelkitės ir bėkite iš čia, jei nenorite, kad jus sumindžiotų.
Nubudo visi ir klauso. Girdi, kad net žemė stena, lyg šimtai raitų šuoliumi lekia. Žmonės kad nusigando, kad paspruko, kur kas galėdamas, jog kiti net Vinkšninėj atsidūrė, namo nepatekę. Žmonės tiek buvo nugąsdinti, jog ant rytojaus pievon eiti nenorėjo. Bet kai atėjo, pamatė, kad visa, kaip buvo, ir jokio ženklo nesurado, kad ten kažkas būtų atsitikęs. Nuo tos dienos Mikniūnų bernai net naktigonėn ton šalin baidosi joti.
Papas. Vincas Kopka iš Mikniūnų sodžiaus.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Tauta ir žodis. Kn. 4 (1926), svetainės įrašo Nr. 3
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
