Viesulas su peiliuku

Vienas plemenukas ganė gyvulius. Atsisėdes ant kelio, drožinėjo peiliuku. Staiga atlėkė viesulas ir ėmė sukti. Bernaitis nusigandęs pašoko iš vietos, ir jam iškrito iš rankų peiliukas. Tik staiga pasirodo baisus vyras, kuriam kojon buvo įsmigęs piemens peiliukas. Jis baisiu balsu ėmė rėkti, kad berniukas jam ištrauktų peilį, bet piemenaitis, dar labiau persigandęs, pabėgo ir nematė, kas taliau buvo. . . 2

Praslinko daugeli metų. Piemeniukas užaugo ir pateko kariuomenėn. Ilgai ilgai joje tarnavo, kaip būdavo senovėj, metų keturiasdešimtis. Pasenęs, nuvargęs, alkanas grįždavo pėsčias teviškėn. Vienoj vietoj teko jam eiti per didelę girią. Ten nebuvo nei kaimų nei vienasėdžių:; kareivis labai nuvargo ir nualko; aršiausia, kad jį užtiko naktis, ir jisai paklydo. Manė, kad teks žūti. Tik staiga pačioje girios gelmėje mato žibančius pirkaitės langus. Kareivis įėjo pirkaitėn ir pasiprašė naktigultan. Ten buvo sena moteriškė, kuri virė krosnėj vakarienę. Ji Ieido kareiviui pernakvoti, tik perspėjo, kad josios vyras sužeistas ir labai piktas. Kaž kodel nuo metų keturiųdešimtų labai nemėgstąs žmonių. Geriau būtų, kad kareivis jam nesirodytų akysna.

Dar nebaigė jie kalbėję, kai sušvilpė, medžiai baisiai subraškėjo.

— Tai mano vyras pareina;—sako kareiviui senutė: — pasislėpk, žmogeli. .

Nespėjo kareivis iš vietos pasikelti, kaip staiga pirkion įėjo tas patsai vyras, kurį jis matė, dar piemeniu būdamas. Jie kits kitą pažino, ir kareivis baisiai nusigundo, supratęs, kad tai viesulas.

— A, tai tu! — suriko viesulas. Matai, aš tavo peilį keturiosdešimtys metų kojoj nešioju! Laimė tavo, — kalba jis toliau, — kad tu kareivis ir taip pavargęs, o tai gyvas iš čia būtai neišėjęs. Aš tavęs seniai ieškau.

Kareivis, kaip galėdamas, atsiprašinėjo, papasakojo, kaip jis tuomet nusigando. Viesulas jam atleido, tik liepė ištraukti peilį iš kojos. Kareivis tai padarė. Viesulas jį pavalgindino, apdovanojo ir kitą rytą nunešė ji gimtajan jo sodžiun.

Papasakojo Jonas Kindaras iš Subartonių sodžiaus.