Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą kūtėj žaltys perėjo savo vaikus. Paėmę vaikai žalčio kiaušinius ir perkėlę kiton vieton. Atslinkęs žaltys trobon, kurioje stovėjęs pasuoly pienas, apšliaužęs visas puodynes, apuostęs jas ir vėl iššliaužęs. Šeimininkė norėjusi valgyti, paėmusi pieną, paragavusi ir pajutusi, kad jau netoks pienas, kaip visuomet. 'Supratusi, kad kas bloga atsitiko, ji ėmusi klausinėti vaikus, ar nesupykdęs kas žalčio. Matai, šeimininkei ne viena kaulė jau prieš tai buvusi išdvėsusi. Vaikai prisipažinę paėmę žalčio kiaušinius ir, motinos liepiami, tuojau padėję juos ton pačion vieton. Pamatęs žaltys, kad jo kiaušiniai vietoj, vėl nuslinkęs pasuolin, kur buvo pastatytos puodinės, ir nuo pradžios pradėjęs uodega jas vartyti, visas išvartęs ir vėl išslinkęs. Supratę visi tuomet, kad žaltys buvęs užnuodijęs pieną. Ir daugiau esą buvę toje vietoje atsitikimų, kad nuskriausti žalčiai užnuodydavę kiaulių ėdalą, ir kiaulės nudvėsdavusios. Jei žmonės žalčiams nieko nedarydavę, tai, sako, jie gyvendavę kaip geri draugai.
Užrašė E. Markevičiūtė, Panevėžys.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 3 (1931), 1931-01-01T00:00:00Z, svetainės įrašo Nr. 19
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
