Žaltys ir prakeikta duktė

Vienas turtingas žmogus turėjo dukterį. Kada jai sukako dešimt metų, tėvas kažin už ką supyko ir prakeikė ją, sakydamas ::

— Kad tave žaltys prarytų!!

Tą pačią valandą atsirado žaltys ir čia pat puolė praryti nelaimingą mergaitę, bet jos tėvas atsipeikėjęs ėmė žaltį prašyti, kad jis dar trisdešimt metų jo dukters nerytų. Žaltys sutiko, bet sako:

— Padarykim raštą!

Padarė jie raštą, kad po trijų dešimtų metų atlėks žaltys ir prarys mergaitę.

Susilaukė ta mergaitė merginos metų — ir ją pamilo vienas jaunikaitis. Pamilęs jis atvažiavo pas ją žvalginių, bet tėvas jam sako:

— Kaip aš už tavęs leisiu savo dukterį, kad aš ją dar dešimties metų esu prakeikęs žalčiui praryti. Tokiais tai metais, tokią ir tokią dieną jis turi ją praryti... — Bet jaunikis, nieko nepaisydamas, ją vedė ir pasižadėjo visą amžių neišleisti jos laukan, kad nepagrobtų jos žaltys. Gyvena jie vedę ir susilaukia net trejetos vaikų. Kada jų vyriausiam vaikui sukako keturiolika metų, tai atsitiko taip, kad jo tėvui teko kažkur toli išvažiuoti.

Išvažiuodamas tėvas įsakė vaikams, kad jie savo motinos nė karto neišleistų laukan. Tėvas išvažiavo, o po kelių dienų motina ėmė prašyti, kad ją nors truputį leistų sodan pasivaikščioti, obuoliais pasidžiaugti: -

— Aš tiek metų, — sako, — lauke nėsu buvus.

Vaikai sutiko, ir išėjo jie visi keturi sodan. Giedra, gražu. Tik vienu metu iškilo debesiukas, išsidriekė žaltys — ir prarijo vaikų motiną.

— Ką mes darysime be motinos? — sako vaikai. — Sugrįžęs tėvas mus primuš. Einam ieškoti motinos!

Išėjo jie ir eina, eina — ir priėjo didelį kalną. Priėję prie kalno sustojo ir klauso: kalne šneka:

— Jau ateina motinos ieškoti.

— Čia yra mūsų motina! — suriko vaikai ir apsidairę rado kalne skylę, kurion pirmuoju įlindo vyriausias brolis. Lindo, lindo jis ir prilindo tam urve kirmeles, o dvokimas — negali žmogus nė iškentėti! Išlindo jis atgal ir sako: |

— Negaliu — prilindau ten tokias baisias kirmeles, o dvokimas ten, kad negalėjau nė iškentėti ir turėjau grįžti atgal.

— Tai tau negaila motinos, kad tu negali jos pasiekti! Lysiu aš, — tarė antras sūnus.

Lindo lindo jis — ir prilindo tas kirmeles, tą dvokimą, — jam vis nieko. Bet pagaliau ir jis nebegalėjo toliau lysti: žaltys, ant visos skylės užsirioglinęs, žiūri baisiai išsižiojęs, ir ugnis jam krinta iš nasrų. Ir antras brolis turėjo atgalio grįžti. Tada jauniausias sūnus prabilo:

— Tai jum visai negaila motinos, kad negalite jos pasiekti, Aš būtinai ją pasieksiu ir išvaduosiu.

Įlindo jis tan urvan, pralindo per tas kirmeles, dvokimą ir galų gale pasiekia žaltį. Nieko nežiūrėdamas lenda jis tiesiog — ir pralenda. Žalčio kaip ir nebūta. Pagaliau pasiekia jis ir savo motiną, kuri tik kz buvo išlindus iš pilno dervos katilo.

— Ką, mama, čia veikei? — klausia sūnus.

— Vaikeli, dar tik dabar išlindau iš katilo; dabar jie išėjo medžioti, tai aš ir išlindau, o kai jie pareis, tai vieni kurs ugnį, kiti smalą pils, dar kiti maišys...

— Na, — sako sūnus, — dabar, mama, eiva! Ėjo, ėjo jie — ir išėjo į šį pasaulį. Išlindo jie iš to urvo — ir nieko ore neberado: jokio sutvėrimo, nei brolių, nei nieko. Eina sūnus su motina ir

nieko neprieina. Pagaliau surado jie girios pirkelėj žmogų ir prašo:

— Ar neturi ko nors pavalgyti?

— Karas čia buvo didelis, tai viską išnaikino, išdegino. Nieko neturime: vienomis šaknelėmis maitinamės, — atsakė žmogus.

Tada sūnus, palikęs savo motiną, eina toliau ir sako:

— Ar nerasiu kur daugiau žmonių.

Ėjo, ėjo ir priėjo jie savo tėvo dvarą. Dvaras visas apgriuvęs, viskas karo nuteriota. Pasiprašė jis nakvynėn. -

— Iš kur gi esi ir kur eini? — ėmė jį klausti žmonės.

— Aš esu šito dvarininko sūnus. Mano motiną buvo prarijęs žaltys, tai aš buvau jos ieškotų ir suradau. — Išgirdusi tuos jo žodžius, tarnaitė, nuėjo ir pasakė dvarininkui apie atvykusį žmogų. Girdi, jo motiną buvęs žaltys prarijęs, tai jis buvęs jos ieškotų.

Pasišaukė dvarininkas atvykusį jaunikaitį pas save ir, išklausęs jo pasakojimų, džiaugsmingai suriko:

— Tu mano sūnus!

Kiek buvo džiaugsmo! "Tuojau buvo pargabenta namo nelaiminga motina, o sūnų tėvas apvesdino ir pavedė jam valdyti savo dvarą. Liet. pas., I, 5, 155 p,