Eglė ir žaltys

Eglė su savo seserimis nuėjo vieną kartą pavakarį maudytis artimiausiajin ežeran. Nusileidus saulei, merginos išlipė ant kranto prie rūbų. Staiga Eglė suriko ir atšoko nuo savo marškinių: ji pamatė rankovėje begulintį žaltį. Kaip jis išvyti ir atimti marškiniai? Tuo metu iš rankovės pasirodė žalčio buožė ir ėmė kalbėti:

— Aš pats išlysiu, jeigu tu pasižadėsi būti man už pačią.

Seserys, norėdamos išsigelbėti nuo žalčio, privertė Eglę duoti jam savo pažadą. Žaltys, gavęs pažadą, išlindo iš rankovės ir išnyko. Kai tik seserys namo sugrįžo, pasirodė kaime trys piršliai nuo žalčio. Trys žalčiai įvažiavo kieman geldoje ir prabilo tėvui su motina:

— Žaltys prašo parvežti jam marčią. Eglė davė jam žodį būti jo žmona.

Tėvai, kaip galvas prapuldę, nežinodami, kas atsakyti, kalbasi, mąsto, eina pas seną kaimynę. Ši ir sako jiem:

— Lengva prigauti žaltį: vietoje dukters duokite jam žąsį ir paleiskite pasiuntinius.

Taip tėvai ir pasielgė. Gavę piršliai žąsį susisėdo geldon ir išvažiavo. Bet kely suriko jiems gegužė:

— Ku-kū! Ku-kū! Ku-kū! Ku-kū! Prigavo jus! Vietoje marčios davė jums baltą žąsį. Ku-kū! Ku-kū! Ku-kū!

Žalčiai, išgirdę gegužę, grįžta atgal ir supykę išmeta žąsį ir reikalauja tikros marčios. Senos kaimynės patariami tėvai duoda jiems baltą avį. Bet gegužė ir vėl savo kartoja — ir piršliai sugrįžę grūmoja tėvam ir reikalauja tikros marčios. Davė jiems tėvai dabar baltą karvę, bet žalčiai, gegužės persergėti, vėl grįžta atgal dar su didesniais gąsdinimais už apgavystę — ir tėvai duoda jiems savo vyriausiąją dukterį. Bet piršliai, patyrę iš gegužės, kad juos jau ketvirtą kartą apgauna, sugrįžta atgal ir ima gąsdinti sausmečiu, tvanu, badu ir ligomis už negodojimą žalčio. Nebėr ko daryt — ir.tėvai atiduoda jiems Eglę. Važiuoja piršliai su Egle, o gegužė tik skatina, tik skatina:

— Važiuokite, skubėkite! Vedys laukia martelės!

Su baime žiūri Eglė į ežerą. Staiga iš gelmės pasirodo ne baisusis žaltys, bet gražus jaunikaitis, vandens dievaitis.

Penkerius metus laimingai gyveno Eglė su žalčiu, bet pagaliau pasiilgo ji savo kaimelio, butelio, tėvų. Sukanka dar penkeri metai ir dar penkeri — ji vis tokia laiminga, bet kas dieną labiau trokšta aplankyti savo tėvus. Eglės vyrui tas jos noras nepatinka. Jis vis atideda ir atideda aplankymo dieną. Galiausiai nubodintas maldomis savo pačios, žaltys sutinka ją paleisti vykti pas tėvus, bet su ta sąlyga, kad ji pirmiau suavėtų geležinius batukus. Eglė įmetė juos kakalin, sudegino ir paskum kaip mat suavėjo. Štai jau pasiruošusi ji kelionėn. Reikia kepti ragaišius.

— Gerai, — sako žaltys, — bet pirma prineši vandens su rėčiu.

Eglė prinešė vandens ir iškepė ragaišių. Nebėr ko daryt — ir vyras leidžia Eglę vykti pas tėvus. Bet atsisveikindamas jis jai sako:

— Kai ateisi ant kranto, šūktelk mane tris kartus šitokiais žodžiais:

— Patie mano! Pati tavęs laukia! Jeigu gyvas — pieno puta, jei negyvas — kraujo puta!

Eglė parėjo namo pas tėvus; tie priėmė ją su džiaugsmais. Klausinėjimams bei šnekoms nebuvo ir galo. Jos išvažiavimo dieną vis atidėstinėjo ir atidėstinėjo. Tuo metu Eglės broliai išjojo girion naktigonės ir pasiėmė su savim vyriausią Eglės sūnų. Įėję tanku-

28 163

mynan ir susikūrę laužą, pradėjo jie Žaltienės berniuką mušti ir klausinėti, kaip motina šauks tėvą, kai jai reikės grįžti namo.

— Nežinau! — atsakinėjo vaikas.

Veltui jį klausinėjo, veltui gąsdino, veltui jį išplakė rykštėmis, nes jis tik vieną jiems sakė:

— Mama pasakys. Aš nežinau!

Kai jie sugrįžo namo, Eglė pastebėjo, kad jos vaiko akutės užverktos ir paklausė jį, kodel jo akys raudonos.

— Nieko! — atsakė jis, — mes sėdėjome pas ugnį, balana buvo dervuota ir vėjas įvarė man dūmų akysna.

Kitą naktį broliai išsivedė jaunesnį Eglės sūnų ir taip pat veltui jį išplakė: jis nieko nenorėjo jiems pasakyti. Trečią naktį jie išsivedė su savimi Eglės dukterį ir, pagąsdinę ją rykštėmis, privertė ją viską jiems papasakoti. Sužinoję, kaip reikia šaukti Eglės vyrą, jos broliai paėmė dalgius, nuėjo pas ežerą ir ėmė šaukti Žaltį — Eglės patį. Iš pieno putos jisai išlindo ant kranto — ir jie su dalgiais sukapojo jį į gabalus.

Pasibaigė Eglei viešėjimo dienos. Pagriebusi vaikučius ir atsisveikinusi su savo giminėmis, ji nuėjo ant ežero ir ėmė šaukti savo vyrą, bet vietoj baltos putos pasirodė kraujo puta ant vandens. Pažįstamas Žalčio balsas paskutinį kartą atsisveikino su savo žmona ir pasakė jai, kas jį nužudė. Išgirdusi šitą, Eglė sušuko:

— Kur dabar man dingti? Kur eiti? Kaip gyventi su mano vyro žudikais?

Tada dievai pasigailėjo jos ir pavertė: ją į eglę, vyriausiąjį jos sūnų — į ąžuolą, jaunesnįjį — į uosį, o dukterį — į drebulę.

Įv. Liet. Pas., III, 174.