Jonukas ir Mariukė

Veną sVkį biivo böba, turėjo sūnų vardu Jonukas, ir jis negaudavo mergū säu apsižėnyt. )r jis apsirinko veną mergą, buvo vanlü Mari!*, ir jis nuėjo pas ta, mergą ir atsistojo pas duris. Tä mergä kläuse : 4Kö tü ezė stövi? Kä, tü män sakysi f O jis säko: 'Asz atėjau päs tave, käd tü män kä, ddtum.' Ir ji jėm dävc szpilką, o jis džiaūgdamasis ejo namo. Važioje žmogus sü szl'nü. Jis tä, szpilką ūžmetė änt vežimo. Ale jis jos neranda. Iszvertė ta, vežimą ir iszkrcitė tä, sieną, äle jis nerädo. Ö täs žmogus jėm skūra, iszmuszė ir paleido. Pareina vėrgdamas päs motiną. Molina kläuse: 'Ko tii verki f Ö jis säko: 'Kä, äsx nevėrksiu, käd män žmogus skūrą iszmuszė r Ö mötina kläuse: 'Ūž kä, täu iszmuszė skūrą r Ö jis säko: 'Äsz szpilką gavau päs Mariūką, ir ūžmeeziau änt vežimo szeno. ir äsz U vežimą iszdraskiaū, tai ūž lai žmogus

I) D. i. nėszk tik.

Digitized by Google

män skūrą iszmuszė. Ö mötina söko: 'Käd Uiu davė Mare szpilką, Uti reikėjo už kepūrės užsikiszt i r parnėszt.'

K deną jis nuėjo vel päs savo Mariuku ir atsistojo pas duns. Ö Mare klausė: 'Kö tü alėjei lr kö tü nöri f 'Asz atėjau, kad tu m«1n k,i (iutuni.' )r ji jėm davė szoblę. ir jis džiaugdamasis i.i szoblę nėszasi namö ir kisza už kepūrės. Kepurę sudraskė ir szöhlės neužkiszo. Ir parėjęs namö verkė. O mötina sako: 'ko tü verki, vaikeli mano?1 'K<*\ äsz neverksiu? Kepurę sü szoblė sudraskiau. Norėjau užkiszl už kepūrės, alė neužkiszau.' Ö molina sako: 'K4t tu durniau? Reikėjo už diržo prisiriszt ir pre szöno pakabįt: tai būtum parnėszęs grąžei namö/

Kitę rėžę. nuėjo vel pas mėrgą ir atsistöjo pas duris. Ö merga säko: 'Ko tu, Jonuti, nöri?' 'Äsz atėjau, kad tu man ka, ddtum.' 6 ji sako : 'Äsz neko daugiau neluriü, kiba karviukę ddsiu.' Ir jis pasiėmė karviiike ir vedasi per vartus. 6 jis jė norėjo { maisza įkiszt ir pre szöno pasikabįt. Rangė jis jė į krūvą ir kiszo [ maiszą. Alė ji pasispardė ir pasiszokinedama pabėgo nö jö. Ir jis parėjo namö, ir smütnas slövi pas duris. O mötina säko: 'Asz tave nekad linksmo nesulaukiau, vis smulną.' Jis sako: 'Man davė karvutę, tai asz j£ norėjau pre szöno pasikabįt, tai ji nö mane rėgdama pabėgo.' Ö motina sako: 'Reikėjo U[ karvute už rageliu pasiriszt ir parsivesi namö, sztfnėlio padtft ir aptnįszt U\ szeną.'

Ir jis kitą rozą nuėjo pas la. Mariukę ir atsistojo pas duris. Ir ji klausė jö: 'Kö tu stövi ir kö tu nöri?1 6 jis sako: 'Äsz atėjau, kad tu man kä, dutum.' Ö ji sako: 'Äsz neko neturiu k«į dtil, kiba pati save atidusiu.' 6 tas durnius sü virvutė už köklo pasiriszo ir parsivedė namö. Pririszo, szeno padavė ir apmįžo, ir jis j£ paliko. Nuėjo linksmas labai pas savo molinu. Mötina sako : lKi\ tu pärneszeif O jis sakė: 'Ot parsivedžiau Mariukę ir pririszau pri'menöj ; szeno padaviau irapmįžati.' O ji sako: 'Kam tu vis töks durnas! Reikėjo pre szalėlei parsivesi ir grąžei pasiszneket ir atvėsi [ siūbą/

ir nakezė jus abudu paguldė į lov.-į, ir pati nuėjo gült. Ü ta Mariuką oszka pririszo sü virvė už jö köjos, ö ji pati atsitraukė, ir jis prabiido ir emė traukt Ij\ virvę, ö ta oszka emė rekt. O jis sako: 'Mainui, kad plaukuta! Mamut, kad plaukuta P O mölina sako: 'Tai neko1), dūmiau, kad plaukuta.'

4) Vgl. Tai neU, asz parnėsziu savo raszliis isz pčklos Pas. Ss.

Digitized by Google