Aple muzikantų, katrų velnias sumde unt veselijų pagrat

Nekuris muzikantas ėja pavakarij' iš veselijų. Beaidamas par miškų, sūsitika panaitį, katras muzikantų

klausė: — ,,„Iš kur aini?" — ,,Iš veselijų!" šis atsakė. Pradeja panaitis jį prašyt", kad ažeitu ja dvaran uu veselijų pagrat'. Muzikantas susitarė ir nuvedė jį takian gražian dvaran, kad visas pa auksu ir sidabru blizgeja. Muzikantas tik negaleja atsidyvit', kaip anas lyg šialai nežinaja, kad čia netal yra taks didelis dvaras! Invedė jį palaciun ir liepė sestis. Neužilga pradeja rinktės veselnikai, vis takie panai, kad nu! Juodais rubais, sa juodais žvingiunčiais kumeliais, juodam karietam: kad važiuoja, niet tik žemė linksta! Atsivežė pajauniai pamergius ir liepė muzikantui grat'( Muzikantas jemė grat', e panai su panytėm šaka ir šakdami padaža su pirštu takiaj' šukelej' ir tepa sauakys. Nusižiureja un juos muzikantas ir anas prisgretina un tų šukelį, ir pasitepė sav vienų akį. Kaip tik pasitepė, tuaj' su tu aki pradeja matyt, kad visi tie panai buva su uodegam ir su ragais. Nugana ta, pamatė, kad tį niekakia palaciaus nebuva, bet baisi klumpuinynė, bala: e vietaj' krėslų — kelmai. Nus'gunda smagiai muzikantas, bet vel- susidrusinįs graja taliau asimerkdamas. Kaip tik pagraja, tuaj' preina tas panaitis ir ažmaka: netik paperiniais pinįgais, bet auksu ir sidabru. Un gala, jau esunt nebetal dvilykės, davė jam panaitis visakia davanų piernikų ir karvajų ir išvedįs iš palaciaus,- nuvedė un tas pačias vietas, iš kur jį pajem6. Aina muzikantas keliu ir ins'nareja labai valgyt. Atamine, kad jam davė panaitis tai šių, tai tų, iš valgomų daigtų: išsijema iš kešenės, egi žiuri — arkliašudžiai! Nusispiavįs, iškrat6 žemčn ir aina taliau. Užeja jam un mislės pasižiuret, ar daug anas par tų vakar' nuo ta panaičia pinįgųaždirba. Iškrapštė Kkešenes, ir vietoj auksa ir sidabra, Tada puodų šukeles, e vietoj papierinių rublių — berža tašis! "Tai kad prigava nelabasai! pamislija muzikantas. Nu, palauk, mislyja sau, ar ne atkeršysiu ir aš tau! Viena kart, muzikantas, budamas unt veselijų, graja ir mata au pateptuju aki, kad teip šiuršia velnias terpu veselniku net sušilįs: tai vienam kajų pakiša, tai kitų stumteri, tai patumsi gundina...... Nustajus šakt, svatai au pamergiais patumsios sulinda, e veluias aplink juos sukdamas, šnibžda: ,,drusiau! drusiau!“ Ataja pietus. Gaspadiu6 ištrauks iš pečiaus puodų su juka ir kvašlinu ir, pripilščius bliudus, neša un stalų, e

sumtį padeja skersai puodų ir palika. Velnias tuoj" šmakš, atsiseda un ta sumčia ir inkišė nuogų paskuigalį puodan. Tų visa muzikantas matydamas, griebė velnių ažu sprunda ir išmetė pra duris, sakydamas: — ,„Žiurėk, nečiščiuke, kad aš tavįs čia daugiau nebepamatyč!" Velnias išskrida ir par visas veselijas daugiau ne akių neberade. Muzikantas aidamas iš veseliju, ažeja par miestelį. E buva turgaus diena. Beaidamas pra karčiamų, užgirda viduj' didelį klyksmų-rėksmų. Ažeja ir anas pasižiuretu, kas tį yra. ZŽiuri, kad mušas, kad pešas pas'gerį žmanes. Sušilį, sus'draskį, visi kruvini, niet baisu žiurėt. Aplink juos sukas beu pinki velniai ir kursta žmanes, kad ne'psilaistu. * Pažina muzikantas ir tų juodųjį, kūr un puoda paskuigalį laikė. Prejįs un tų velnių, kad režė jam su vezdu, net uodega apie vezdu apsiviniaja! Velnias šmukš tuoj' pra duris ir išmavė; paskui jį ir kiti velniai išskrida. "Tuojau žmanės nustaja muštės, muzikantas juos sutaikina ir žmanes išsiskirst6. Muzikantas karčiamaj' išgėrė, ir kad jau vė: lū buva, tai nebeja nama", ale apsinaktavaja karčiamaj'. Vakara ataja velnias un muzikantų persiprašytu. Atanešė puskvartį degtynes ir čestavaja muzikantų. Begeriunt velnias ir klausia muzikantų: — „su katru-gi aki tu manį matai?" — ,, E gi su kairi,'' atsakė muzikantas. Tuoj velnias mastereja su nasini skareli par akį ir išnyka; e muzikantas nuo ta karta niekadas daugiau vel- „nių nebematydava. („Nebuvėlis“). |