Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vienas bernaitis auklėja sava darži papartį ir kas švintą Jana nakt saugadava jį pražystunt, bet niekadas jam nepasisekė nusaugat: vis velnias pirma ja pagriebdava žiedų. Viena babele davė jam radų, kad iš vakara pastiestu baltų skarelį ties paparčiu, asidegtu žvakį ir asisedįs niekur daugiau nežiuretu, kaip tik viršunėn paparčia. Kaip tik ataja švinta Jana naktis, bernaitis tuoj' asidegė puodi žvaki, pasities6 ties paparčiu baltų skarytį ir sedi, žiuredamas un papartį. Papartis “buva viškai gryčias pašalij'. Tuoj' pradėja jį baidytė visakias baidiklės: tai šunis iškiši duntis linda, tai gyvatčs šliauže ir visakie driežlai aplink viniajas. "Tai vėl meška niauradama viršun ja ėja, bet bernaitis, atmindamas babelės radų, niekur nežvilgterėja ir baidiklės, matydamas, kad anas ju nebija, ta išnyka, baisesu6 atairašdava. Štai pamate, kad didelis juodas katinas nusirepečkena iš palepės par susparų ir šaka tiesei puodan un žvakės. Bernaitis asimaja un ja ir sureka: „škeč
talyn!" "Tuo laiku, kaip jis un katinu grižtelėja, papartys pražyda ir žiedas nuredėja un patiestas skarytės, kurį pelėda prišakus pagriebė ir nusinešė. Tadu nuskvataja visakeis balsais ir nusijuokė visuos kraštuos, e bernaitis ir vėl palika be paparčia žieda. (Daminikas Sirvydis).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, Nr. 137
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
