Apie beturčio dukterį

Gyveno labai neturtingas žmogus. Jo pati pagimd6 dukterį. Eina vargšas kumus ješkoti; neks nenor' buti kumu. Eina toliau verkdamas ir sutinka ant akmens besšdantį moteriškę — Panele Švenčiausia. Ta moteryške ir klaus, ko jis verkia. Žmogelis sako, kad: „„Mano pati pagymdė man dukterį ir negaunu kumus." PaneleSvenčiausia*) ir sako: ,,„atnešk aš pakrikštysiu." Vargšas ir atnešė, Panele Švenčiausia pakrikštijo ir paskui sako: „atnešk čia kubilą ir pridengk baltu drobulė ir ant rytojaus ateik čia." Zmogelis taip ir padare; atein ankstie ryto ir atranda pilną kubilą pinigų. Panele Švenčiausia lieps atimtis pinigus ir prisakė: **kad bus tavo dukte 15 metų, atvesk pas šį akmenį." Zmogelis prižadėjo ir nučjo pinigus nešius. Nuo to laiko jis paliko turtingas. Jau jo dukteriei sukako 15 metų, reikia nuvesti pas akmenį; nenoredamas veda ją, bet ką daryt? — reikia klausyt! Nuvedė pas akmenį, atrado vėl Panelę Švenčiausią besčdintį, atidave dukterį į jos prigluobą; pats nuėjo namon. Panelė Švenčiausia pasiėmė mergaitę su savim drauge danguosna. Išrodė jai visas dales dangaus, atėjo ir pas alivo darželį. P. švenčiausia sako: ,,buk tu čia, aš eisiu apžiurėt' savo šeiminų, tikt, susimildama, nepažiurek į alivo darželį. Pasakiusi nuėjo. O mergaite kur tau iš kentes nepažiurejusi į tą darželį. Paskui puo valandos atėjo P. Švenčiausia ir klaus: ,,ar žiurėjai į alivo darželį?" Mergaitė

*) Rodos šitoj' pasakoje vieton „Laumes“, inkišta „Panele Šveat.": s!4. „Liet. pasakos." I, pag. 110—111.

sako, kad ne. Lig trijų sykių klausė P. Švenčiausia, vis mergaite sako, ne. Supikusi P. Švenčiausia išmetė ją iš dangaus. Ji nukrito pas tą pati akmenį, kur buvo apkrikštyta. Atsisčūdo ji prie akmens ir skaito knygas. Tuo tarpu karalaitis buyo iš6jęs ant medžioklės į miško. Bemedžiodamas, jis paklydo ir beklaudžiodamas atėjo pas akmenį ir pamatė gražį mergaitę. Jam labai pasidabojo ji, ir jis paem6 sau už pačią. Begyvendamu jie sulaukė dukters. Ta duktė tuoj' puo pagymdimo prapuole. Apsiraudoje karalius, bet ką daryt, kam' berasit Paskui susilaukė ir antros dukters — ir ta prapuolė. Pagyvenus ilgiau, susilaukė ir trečios dukters — ir trečia prapuolė. ,,Tur but aš raganą turiu, o ne pačią," mislija karalius. Jis nutare savo pačią ant laužo sudeginti. Ir prisake savo tarnams suvežti daugybę medžių ir sudėti didilį laužą nuo verstos ilgumo. Paskui liepė nuvežti savo pačią, pasuodinti ant vieną galą lauža, o antrą galą uždegti. Teip ir padarė. Atėjo panelš Švenčiausia, klaus: ,,ar žiurėjai į alyvo darželį?" Ji sako: ,,ne, ne nežiurejau." Jau laužas nudegė į puūge. Karalius siunt' tarnus pažiuretum. Ir vėl atėjo P. Švenčiausia, klaus: „ar žiūrėjai?" Ji atsako kad, ne, ne. Jau laužas degdamas artinos prie jos, ir vėl ateina P. Švenčiausia, klaus: ,,ar žiurėjai į alyvo darželį?" Karalšn6 matydama, greit sudegsinti sušuko: ,,žiurėjau, žiurėjau." "Tad" prieš laužą atsirado trys gražiausi krėslai, ant kiek vieno sėdėjo puo dukterį jos. "Tarnai, pamatę tokius dalykus, nulėkė prie karaliaus apsakytu. Tad karalius skubinai nuvažiavo prie laužo ir mato, kad jo pati sedžia ant laužo, o šalij' jos jo trys dukterys. Jis iš to džiaugsmo pribegęs pabučiavo pačią, ir visi susišias į palocius savo. (Užrašė Telšių pavietijo „Brie- 2 Tl