Apie kalvio sunų

Vienas kalvis turėjo sunų milžionį. Sunus buvo toks stiprus, kad jau 8 metų galėjo su mešku grumtis. Kaip jis suaugo į 12 metų, tevas nukalo jam lasdą nuo 12 pudų ir išleido į svietą tarnautu. Sunus išėjo. Eidamas keliu pamatė, kad žinonis ketveriais žemę ara. Jis eis prie tų žmonių; žmonis, pamatę ateinantį tokį didilį vyrą, o dar su geležine didiliausia lazdu, išbėgiojo į

visas puses. Milžionis atejo pas pirmą žagrę (žambį) norejo arti, bet nedasiekia žagres; atsiklaupė ant kelių ir pradėjo arti. Arė, ar6, kol arklys neprivargo. Kaip tas privargo €jo pas antrą arklį. Ir tą greit nuvargino. Paskui pas trečią, ant galo pas ketvirtą — visūs nuvargino teip, kad jie nebegal' ir bepaeiti. Vienok jis sua- 16 visą lauką. Paskui ant vakaro vieną arklį į kišo į ke šenę, antrą į antrą kišenę, trečią į pirštinę, o ketvirtą pasijem6 saujėj', ir nuėjo į ta gyvenimą, kurio jis lauką suarė. Šeip teip įlindo pro duris į trobą ir tarė, mesdamas arklius iš kišenių: ,, Atimkit6s jus savo arklius." Paskui sako: ,,ar turet kokį nors darbą dėl manęs. Namiškiai atsakė, kad yra kelmų rauti. Milžionis pergulėjo, iš ryto atsikėlė ir prašo parodyti tus kelmus. Visi bijo vesti parodytu. Buvo toki kvaili moteriške, ir jai prisakė vesti parodyt'. Moteriške išvedė į mišką ir parods kelmus. Milžionis užkiša su savo lazdu už šaknių ir užkarta išrauna kelmą. Moteriškei besiveizant, milžionis išlupo daugybę kelmų, kur but 5 vyrai per san. vaitę neišlupę. Atėjo pietai, ir visi bijo nešti. Vel kvailiai moteriškei prisiejo nešti. Ji išnešė barščių milžtuvę, duonos 5 kepalus ir alaus bačkelę. Milžionis barščius suvalgė ir duoną, o alaus pusę bačkelės teišgerė. Pabaigęs rauti kelmus, eina namon, pasijeme ir alų. Kaip tik mato eglej' žmogų pasikorusį; jis priėjo prie žmogaus. Tas karuonis papraše alaus atsigerti, milžionis davė jam. Karuonis išgėrė visą alų. Milžionis užpyko už tai ir kaip prades mušte jį su lazdu! Mušė, muš6 kol bemušant ans nenukrito ant žemes! Kaip nukrito ant žemės, persprogo, ir iš jo išbiro daugybe piningų. Piningus susipylęs į bačkelę parėjo pas savo ukininką ir prašė, kad už jo darbą atiduotu šį bačkelę. Ukininkas, bijodamos mušti gausįs, dovanoje jam bačkelę. Paskui milžionis klaus, ar netur da kas kelmų rauti. Jam parodė netolimą dvarą. Jis ten nuėjo ir prašo darbo. Visi persigando nežino, ką ir sakyti. Paskui dvarponis ir sako: ,,Bus darbo čia.'? Jis prisakė savo bernams pripylti 5 maišus smilčių, pajimti visų prastusius ratus ir arklius ir liepė važuoti milžionui į malunę. O tas malunas buvo prakeiktas; velniai jį valdė. Jis stovėjo vidurij' ežero. Milžionis išvažiavo. Pervažiavęs mišką, atrado ežerą ir vidurij' ežero mato malūną. Jug per van-

B

denį nevažuosi! Tuoj' milžionis pradėjo rauti medžius sū šaknimis ir mesti į vandenį. Už valandos ir pasitaiee pūikiausį kelį per ežerą. Nuvažiavo į malunąę. Įėjo įvidų neko nerado, malunas tik birbia. Jis tuoj' užleido višną maišą, pats išėjo arklių iškinkiti. Iškinkęs arklius, pasileido ant pievos, pats pagryžo į malūną ir atsisšdo. "luoj keletas velniokų pasirodė. Velniokai jemė apei jį šuokineti. Vien's čuptilės už plaukų jam, kits už noses, trečias ir akis noretu išbraižyti. Milžionis geruoju prašė, kad atstotu, paskui kaip prades šauditi su lazdu velniams — visi išlakioje! Paskui priėjo prie girnų ir mato, kad į akmenį bėga ne grudai bet smilčias. Tas pagriebęs lazdą bezs ješkoti velnių puo kambarius, delko jie apmain6 mano kvėčius ant smilčių! Jam dvarponis buvo pasakęs išvažuojant, kad tuose maišuose yra kvėčiai. Atrado kambarij' ape tuziną velniokų ir pradėjo mušti su lazda. Velniokai rėkia: ,,mes uemainėm, tu pats atsivežiai tokius grudus. O milžionis nepaduoda — mušė-muš6, kol velniai ne apmainė smiltes į kviečius. Jau jis susimalo. Susineše maišus į vežimą ir eist persivesti iš pievas arklius ir važuos namon. Nuejo ir nebranda arklių! Vel pagryžo pas velniokus ir pradejo aušinti su lazda, kad atiduotu arklius. Velniokai šaukia, kad vilkai sujedę; Oo milžionis sako, kad vilkai but sudraskę, nors kaulai but palikę. Ir nie- . ko, gavo velniai duoti jam dvejetą arkliu, nors po teisybes milžionies arklius vilkai buvo sudraskę. Milžionis gavo du gražiausiu arkliu, susikink6ė ir parvažiavo namon. Dvarponis ištolo pamatęs parvažuojant, išėjo autizti. Labai nusistebėjo kad jis vietoj smilčių, parvežė konageriausius kviečius. Jis mislijo kad velniai jį audraskis da miške bevažuojant. Už tą dvarponis išleido už jo savo dukterį. Jis nusipirko didelį dvarą iš pinįgų, kur bačkelyj turėjo ir gyveno laimingai. (Užrašė Telšių pavietije ,, Briedis“).