Apie miški pamestų mergiatį, kaip jų meška apdavanaja

Gyvena senelis ir babutė ir tureja mergytį. Babute numirė ir senis pajemė raganų. Ragana baisiai nekysdava mergytės ir vis liepdava senį, kad jų kur nars išvestu, sakydama: ,,jogu tu jas niekur neišveši, tai aš jų kaip nars nugalabįsiu." Vieną kart' senis pasijemė kirvį ir išeja su dukteri miškan. Nuvedė jų labai didelian miškan. „Tinai rada takių grįčelytį ir jaj' palykįs senis sava dukterį, pats išeja sakydamas: — „Tu čia pabuk, lyg aš malkų prakapasiu!" Mergyte atlika grįče- 16j', e senis išeja, pririšė prie medžia kulį ir pareja sau nama'. Duktė sedi, sedi grįčiaj' ir niekaip negali sulaukt su malkam sava teva. Vejas supa kulį, katra un. medžiu pykši, e mergytei regis, kad tevas malkas kapaja. Nus'badus laukt", išeja ana aran ir saka. — „gana, tėvel', jau prikapajei malkų." Ir vel sugriža atgalia. Laukia, laukia, e tevas vis ne ataina su malkam. Nebesulaukdama vel išeja, ir vel girdi, kad kulė supama pykši un medžių, tarytum kas malkas kapaja. Mergytė saka: — ,,gana-gi, tevel', jau pakaks malkų, kiek prikapajei," — ir vėl inėja gričian. Laukė, laukė, e tėvas vis negrįžta. Išėja trečių kartų ir nuvejus tį, kur pykši, pamate, kad nei teva, nei malkų niekur nera, tik kul6 un medžių pykši. Labai ana nus'gunda atsiradus viena takiam dideliam miški ir da teip tali nuo namų ir pradeja šaukt: — „Kas miškuose, kas laukuose, pribukit un pagelbas!" — „,„Aš, aš meškelė-nabageėlė, aš

pribusiu un pagelbas!'' - atsiliepė drutai iš lauža meška. Mergytė da labiau persigunda, įbėga grįčian, asidarė, atsigulė un lavas ir visa drebėdama iš baimės aps'klaja kalinais. Meška preja un duris ir šaukia: — „Merga, merga, atadaryk durys!" Mergyte atadare. ,,Merga, merga, inkelk manu grįčian!' Mergyte inkelė. — „Merga, merga, pataisyk man patalų!'' Mergytė pataisė. — „„Merga, merga, užkelk man un lavas!" Mergytė užke- 16. — „„Merga, merga, pakrapštyk man ausį! Mergyt6 pakrapšt6 ir jom6 byrėt iš meškas ausės miltai; teip daug, teip daug, gal ben pusė maišą. — „„Merga, merga, išvirk man parplių!" Mergytė sukurė ugnį, užkait6 katilų su undeniu ir dirba parpelius. Atbega pelytė ir praša: — „Duok man ben kleckelį, aš tau pribusiu un pagelbas." Mergyte papeneja pelytį ir ta nubėga. Meška privalgius parpelių, prikravė un pečiaus par dvi ailas pliauskių ir plytų, ažges6 žiburį, padavė mergytei raktelius ir liepė begiat pa grįčių, pale pasienius, skumbinunt su rakteliais, e pati užlipė un pečiaus ir jemė svaidyt' plytam, akmenim ir pliauskėm in visas puses. Tuo laiku pribėga un mergytį pelytė, pajemė nuo jas raktelius, paliepė mergytei pasislept pečeliuj', e pati jeme begiat, skumbindama rakteliais pale' pasieniais ir pasuoliais. Meška išsvaide nuo pečiaus visus pagalius ir plytas, e pelytei niekarta nekliude. Pelytė graitai nubėga un mergytį ir atadavus jai raktelius, liepe lyst iš papečia. Meška nuo pečiaus tarė: — ,, Merga, merga, ar tu gyvai" — „„Gyva“, — atsakė mergytė. "Tadu meška nulipė nuo pečiaus ir paliepė pakrapštyt vel vienyausį. Mergyte pakrapštė ir pradeja iš ausies byret miltai ir kiti visakie daigtai. Paskui liepe meška pakrapštyt' kitų ausį, ir iš tas ausės iš6ja para didelių gražių arklių, kakių mergytė da niekadas nebuva mačius, ažkinkytų paauksintaj' karietaj'. Senelia duktė prisikepš daug visakių gardžių piragų, sudeja visūs ratuos' iš išvažiava nama". Pamate senialia kalytė ir atsistajus prie vartais laja:

Kiau, kiau! atvažiuoja senia duktė!

Kiau, kiau! atsiveža daug piragų! |

Kiau, kiau! duos man kur didesnį, kur gardesnį! Išeja ragana, nuvyja kalytį ir vėl sugriža grįčian. kalytė atbega un vartus ir vel laja: „kiau, kiau! atvažiuoja senia duktė...." Ragana, išejus iš gričias, vel nuvyja nuo vartų kalytį, e ta, inejus raganai vidun, atsistaja par vartus ir kiauksi: ,,kiau, kiau! atvažiuoja se- - nia duktė...." Ragana, visa perpykus, išeja aran su kačergu ažmuštu kalytės, bet pamate kad senia duktė jau važiuoja kieman su vežimu piragų. Patį didįjį ir gražųjį piragų ana atadavė kalytei, e kitus visus seniui, raganai ir jas dukterei. Pamatį, kad ana gyva ir sveika, visi labai nus'dyvija ir klausinėja kaip ana atvažiava ir kūr gava takį gražų vežimų pilnų piragų; — ana visa nusisakė, kaip tik jai buva atsitikį. Ragana da labiau ažpyka un senia dukteres ir geriau pradeja neapkyet. Vienų dien' ragana seniui tarė: — ,, Vežk ir mana dukterį, tinai, kur buvai nuvedįs savųjų." Senis nuvežė raganas dukterį tan pačian grįčelėn, pririšė prie medžia kulį ir sugriža nama'. Raganas duktė sedi grįčiaj' ir vis juokias. Truputį pabuvus, ji išeja aran ir | saka juokdamas: — ,,tevel, pakaks jau malkų!" Ir vel sugriža grįčian. Teip ir untrų kart' išeja. Trečių kart nuveja un tų medžių, kur buva pririšta kulė ir, kaip ir senia dukte, sušuka. — ,,Kas laukuose, kas miškuose, pribukit un pagelbas.““ Meška iš lauža atsiliepė: — „„Aš, aš, meškelė-nabagėlė, aš pribusiu un pagelbas." Paskui raganas duktė, kaip ir senia, nubėga ir atsigule gričiaj' un lavas. Meška preja un durys ir saka: — „„Merga, merga atadaryk durys!" — „Ar negali pati atsidaryt," - atsaka raganas duktė. Meška atsidarė durys. — „„Merga, merga, įkelk manį grįčian!“ — ,,„Ar negali pati inlipt!" — ateaka raganas dukte. Ir kų tik meška liepia, vis raganas duktė neklausa. Nei ana lavas taisė, nei auses meškai krapštė; e kai verdunt parpelius atbega pelytė ir paprašė kad duotu jai ben kleckelį, sureka: — ,,„Ar neisi šalin! ka čia tau raikia?" Meška guledama un lavas, paklause: — ,„Su kuo tu čia kalbiesė"? ir dasižiuajus kad su peli, liepe sutrepset ir nuvaikyt pelytį. Pelytė nubega. Išvirė parpelius ir pavalgius meška, ažgese žiburį, padavė raganas dukterei raktelius, liepdama lakstyt pa gričių ir skumbint, e pati užlipe un pečiaus, kur buva prikrauta daug pliauskių, akmenų ir plytų, kuriais ir pradeja svaidyt meška nuo pečiaus. Siuo kart' pelytė nebėatbega ažvaduotu raganas dukteres ir jų meška tuoj' ažumušė; paskui nulipus nuo pečiaus suvede ir kaulelius nučiulpė. Paskui meška pakrapšte ausį ir iš jas išlinda kiaulė ažkinkyta geldaj'. Meška sudeja kaulelius geldan, ir kiaulė parvežė juos nama'. Kalytė, stavedama par vartūs, vėl kiauksi:

Kiau, kliau! atvažiuoja babas duktė,

Kiau, kiau! su geldeli su kauleliais,

Duos man kur didesnį, kur gardesnį kaulelį! Ragana-gi sededama palungėj', laukia atvažiuojunt dukteres su piragais. Užgirdus kalytį teip lajunt, ji tuoj jų nuvaikė. Bet kalytė ir vėl laja, tadu ragana ažpykus išbega kalytės ažmuštu, bet pamačius invažiuojunt kiaulį su kaulais geldaj', apalpa ir un vietas nusibaige. Tadu senis su sava dukteri labai ilgai gyvena, nieka netrukdami. (Užrašė „,Vincas'').