Apė raganą ir du vaikinu, in vilkus paverstu

Buvo toks žmogus su pače, įšdu sulaukė du vaiku ir vieną mergaitę. Tie vaikai jau paaugo in virus, o 1abai dailus buvo, o jų kaimyunka tai buvo ragana: ji pavydėdama, kad tuos vaikinus žmonės teip giria, ji, juos sykį pasivadinus, davė jem abiem degtinės po mierelę; tie, kaip tik išgėrė, teip ir išbėgo vilkais. Keli metai praėjo; toj sesuo jų užaugo, pasiuvo abiem po marškinius, po kelines, pajėmė po abrusą, susirišo in vieną klumšiuką drapanas, in kitą — sau maisto ir išė?' savo brolių jėškot. Ejo-6jo per laukus per girias, nuklydo gana toli; sykį užėjo in tokią stubelę, ten pernakvojus, klausia; „ar nematei če bėgiojant mano brolių vilkų?" O toj stubelžj buvo tokia boba, toj boba sako: „,če jė tankei bėgioja ir j6 če netoli gyvena kalne." "Toj mergina padčkavojo tai bobai ir iškeliavo. Atėjo, užlipo

an to kalno, rado an viršaus skylę; ji taj skyle inlindo, rado stubą: dvi lovos, o jų n6 vieno nėra. Ji an lovų padėjo abiem po marškinius ir kelines ir abiem pakabino gale galvų po abrusą, o pati pasislšpė po lova. Parbėgo tie vilkai, sako: ,,„kas tai če yra, kad niekad teip nebuvo, o dabar, žiurčk, atnešta abiem po marškinius, ir po kelines ir po abrusą? če kiba mus sesutė atėjo. Ar tu če sesele? Sako: „aš.“ Išlindo iš po lovos: j6 pasisveikino, paskui ji klausia: ,,broleliai, ar n'aisim jau namont" o tie jos broliai sako: „gerai, sesute, kad at6- jai, ale kad butum neatėjus, tai mes jau rytoj butume parėję, o dabar jai tu, sesute, iškęsi tris metus nieko nešnekėjus, tai mes už trijų metų pavirsim in žmonis, o jaigu tu prašnekčtum, tai mes visai nepavirsim in žmones." 'Toj sesuo jau tuo nustojo šnekėjus ir teip buvo j6ė tenai. Ten ji kolei prabuvo; pabaigė malkas, išėjo ji in girią malkų pasirinkt; ji ten susirinko malkų pundelį, in tą syk atjojo toks ponaitis in girią medžiot, pamatė tą merginą — o ji labai graži buvo — ponaitis tas ją 6m6 šnekįt, toj nieko neišneko. Ale jis ją nepaliko ir parsigabeno in savo dvarą ir tuo jis norėjo ją vest, ale ji em6 no jo ir pabėgo. Nubėgo atgal, nuvėjo pas savo brolius ir ten pergyveno tuos tris metus. Kada tie broliai pavirto in. žmones, tai j6 visi parkeliau' namon; ved6 broliai pačias, o tas ponaitis, dagirdęs kad ji namie, atkeliau? pas ją ir apsiženijo. An tų dovanų toj kaimynka ragana dovanojo jai stuką drobės; ji ten budama vis siuvo ir siuvo marškinius ir vis tiek buvo, o kad sykį ji užsimanė permieruot tą drobę, tai jau paskui kiek nuas tiek tik jau ir buvo. (Nog Griškienės iš Ožkabatų).