Apie du braliu, katrie buva panašus viens in kitą

Paupėj' buva grįčele ir jaj' givena senelis ir babelė; nieka anis netureja, kaip tik vienų kalytį. Vasarų senelis su babeli žuvaudava, e žiemų senelis blizgiaudava, e babelė likus namė verpdava. Viena karta sugryžįs senelis iš žukles, atrada dieva duota senelei du sunua. Pradžiuga senelis ir saka babelei: — ,,užauklesma sunelius, būs medinčiai!''

Praejus kiek metų, užauga labai raidžiai abu braliai

ir buva labai panašus vienas un kitų. Par jų prašimus nupirka jiem abiem tevas pa kumeliukų ir išlaidė svietan pasimandrautu. Išjaja par laukus, par miškus ir užjaja križakelį, e un križakelės auga pušis. Ir nustajį braliai teip radavajas: — ,,nu kų! kai mes jasma abu draug", tai nieka gera nedažinasma; jakim vienas vienu, kitas kitu keliu." "Teip susitari inkišs pušin abu braliai pa peilį ir sutare, katras pirma sugriš tan vietan, tuoj"' pažiuret vienas kita peilį. Jegu katra peilis bus surudijįs, tai tas bus jau numirįs. Paskui atsisveikina abu ir nujaja: viresnis pa dešinei, e jaunis pa kairei. Viresnis bejadamas sutika kiškį ir nareja šaut, bet kiškis tarė: — ,,Nešauk maujs, kai tau atsitiks kakia nelaimė, tai aš tau padesiu." Ir davanaja jis kiškiui gyvastį, už tat kiškelis sekė paskui jį. Jaja bernaitis taliau ir sutika vilkų. Nareja jį šaut, bet ir jis prašės, kad nėšautu, žadedamas but ant pagelbos. Ir vilkas paskui sek6. Šitakiuo budu sutika taliau ir levų ir meškų. Visi šitie žveris paskui jį sekė. Prijaja un miestų ir pamatė, kad visas miestas buva melinai po želabu (gedulį) aptaisytas ir žmanes želabnai apsivilkį vaikščiaja. Musų jaunikaitis, naredamas dasižinate, delka šitas želabas, paklausė kerdžių šalikelia galvijus ganunutį, ir gava atsakymų, kad esunt karalučia paskirta un smerčia deviniagalviui smakui, akmeniniam urvij? givenunčiam. Mat kas met anas raikalaujųs viena žmagaus un prarijma ir delta meta takios pagaliukus. Šemet' išmet6 un karalučias ir delta apsidinge visas miestas ir žmanės želabu, gailistaudami karaliučias. Tų užgirdįs jaunikaitis sušer6 sava kumeliukų ir injaja miestan. Jadamas sutika ainunt pulkus žmanių ir unt aukšta vežyma vežunt karaliučių un smerčia. Jaunikaitis sekė su visam žverim paskui. Kad nuvežė un tas vietas, kur buva urvy smakas, tai karaliučių vienų tinai palika, e žmanės sugryža atgala'. Jaunikaitis su zverim prijaja un tų vietų ir kaip tik smakas, išlindįs iš urva, jau lervaja un karalučiu išžiajįs nasrus del prarijma, tuoj' jaunikaitis užlaidė jį žverim. Levas su vilku griebė smakų ir sulaide in ji nagus, e meška sugriebus in sava rieškučias smaka uodegų, tureja jį, kad nebėgtu. "Tadu jaunikaitis prišaka artin ir su kardu nukapaja smakui galvas. Nukapajįs išpiauste iš jų ležiuvius, sus'deja terban ir tare karaliučiai: — ,, Dabar aik nama!. Smakas jau nebegyvas!" Karaliučia prašė jį, kad ažeitu un jas tevų del padekavajima, bet anas atsisake kad neturiųs dabar laika ir nujaja sau miestan unt naktigulta, nes jau velu buva. Grižtunt karaliučei nama, ažustaja jai kelių degučius ir su kirviu grasydamas, liepe prižadet, kad sakis tevui kad anas jų išgelbėja nuo smerčia ir susrinkįs visas smaka galvas maišan, draug su savim parvedė karaliučių nama'. Name tuoj' karaliui degučius pas'gyrė, kad anas smakų ažmušis ir gal- ' vas ja paradė. Karalius klausia dukterį, ar teisybė; duktė matidama kad tikrasai išgelbetajas nenari radities, nenaram ištarė, kad degučius jų išgelbėja. Kiteip bijaja ir sakyt, nes degučius žadeja jų ažmušt, kad ne teip sakytu. Karalius liepe degučių nupraust ir gražei apredyt. Paskui palaide žinių, kad ataduoda sava dukterį išgelbetajui ir praša visų šalių karalius ir panūs un veselijų. Užgirda ir musų jaunikaitis apie tų ir pamislija, kas tį taks atsirada kad prisisavina išgelbejimų karaliučias. Nujaja ir anas su visam žverim un veselijų ir pamatė, kad veda karaliučių un vinčių su degučium. "Tuoj' anas padavė kiškiui raštelį, parašįs, kad anas jų išgelbėja, delka ji ažu kita aina. Kiškelis šmurkš! šmurkš! terp žmanių inlinda ir pribegįs až akių karalučias numetė pa kajam raštelį. Kaip tik karalučia pajėmus raštelį perskaitė ir pamate kad če pat stavi ir tas jaunikaitis, katras smakui galvas nukapaja, tuoj pašaukė tevų ir, paradžius un jaunikaitį, pasake, kad anas jųjų išgelbėja. Degučius šaka un jaunikaičia ir sugriebįs už kakla sureka: — ,,„Ar turi tu ženklus, kad nukirtai smakų! Aš nukirtau, nes aš ja ir galvas turiu!!* Jaunikaitis atsakė: — ,„Galvas tai tu sus'rinkai, bet aš pirmiau ležiuvius išsipjaviau." Cianai išpile iš maišelia visus smaka ležiuvius. Saka žmanės pažiuretu smaka galvų, katras degučius atsinešė ir atrada jas be ležiuvių. Dabar karalius liepė degučių sujimt ir inkišus šiaudų kulin sudegint. E jaunikaitį karalius pajėmė ažu žintų. Un ta miesta, kur šitas Karalius givena, niekadas saulė nešviesdava, nes jų tureja ažustajus laume-ragana. Tuoj' pa veselijam, kaip išeja musų jaunikaitis su karaliučiu gult, pamatė pra lungu tali kalunos mažų žibureli ir klausė anas jų, kas tį givena, karaliučia atsake, kad tai ragana, katra turi saulį ažustajus. Un ritajaus jaunikaitis, nežiniam niekiena, pasijėmė sava žveris ir išeja kalnuos un tų raganų. Nuvejįs rada mažutį grįčelytį, katraj' sedeja baba ir tureja su šluotu ažustajus saulį. Jaunikaitis liepe ait laukan iš tas vietas ir numest šluotų, baba atsake: — ,,aš bijau tava Žverų, anas man sudraskis. Štai yr' katilas undenia, jemįs pakrapik saų ir žveris, tai tadu aš nebebijasiu." Kaip tik jaunikaitis pakrapija, tuojaus pavirta ir anas ir ja žveris in akmenis.

Jauniam ja braliui, nus'bada mandravat' pa svietų ir sugryža angs un tų pusį, kur abu su braliu sukiše peiliukus. Atrada bralia peilį surudijusį ir tarė: — ,,Mana bralis jau numirįs, — jasiu ja ješkatu." Ir nujaja tuo keliu kur buva bralis jajįs. Ir anas teipat sutika ir vilkų ir liavų ir meškų ir nareja žednų šaut, bet žveris atsiprašė ir seke paskui jį. Prijaja un tų miestų kur ja bralis buva ir pamat6 kad visas miestas buva pa želabu. Klause kerdžia, galvijus ganunčia, delka šitas miestas pa želabu. Atsake jam kerdžius: — „Delta, kad tavį neberundą karalius. Kam-gi tu pametei ja dukterį?" Čia suprata jaunis bralis, kad tai tį ja bralis buva, nes anis abu labai panašus buva unt vienas kitų. Injaja miestan ir tuoj' visas miestas pradžiuga jį pamatį. Dasižinaji karalius ir karaliučia išbega su džiaugsmu ja patiktu ir klausė: — ,,kur-gi tu išbegai mums palikįs" Su dideli linksmybi ir muzikam jį patika ir su visam žverim insivedė karalius sava dvaran. . Nei karalius, nei karaliučia nepažina kad anas ne viresnisai ale jaunis bralis. Atajus vakarui, išsivedė jaunikaitį karaliučia gult, anas pra lungų ir pamate kalnuos žiburelį ir klause, kas-gi tį žiburiuoja; karalučia jam saka: — „„Nebesakysiu dabar tau, nes kaip anundėj' manį klausei, kaip tik tau pasakiau, tuoj' tu na manįs ir išbegai." Dabar užeja jaunikaičiui un misles, ar nenuveja tį ja bralis ir butinai nareja dasižinat, kas tį yra. Ben kelius kartus klausiunt, karaliučia uenaram atsake, kad tį givenunt ragana. Po ta eja gultu, bet jaunikaitis guldamas pas'deja kardų terpu savįs ir karaliučias. Šita mislija: kal-gi anas šitei pradeja daryt, taks buva pirmiau geras! Kaip tik karalučia ažmiga, tuoj' anas atsikele, pasijeomė sava žveris ir išeja kalnuos, kur g'vena ragana. Nuvejįs, rada grįčelytį ir jaj' babų. Tuoj“ užkure: — ,,kur padejai mana bralį?!" Baba jeme gintis, kad ana nežinunt, bet jaunikaitis tuoj' užlaidė žverim. Nus'gunda baba ir pradeja prašytes, kad tik atgintu žveris. Atanešė takia undenia ir kaip tik su juo pakrapija akmenis, katrie tį buva, tuoj' atvirta žmagum ir ja bralis ir ja žverys. Braliai abudu pasisveikina, e ragana nareja vel tų undenį pakavatė, bet jaunis bralis iš jas ištrauke katilelį ir jėom6 daugiau krapite, ir bekrapijūnt jeme verstės iš akmenių žmanės ir givuliai, katrie vis šitas raganas buva paversti ir iš jų čielas kalnas buva pas'darįs. Dabar kaip jaunikaitis krapija, žmanės iš akmenių virta ir kalnas eja mažin ir mažin, un galą pas'dare viškai lyguma. Paskui jaunis bralis su viresniuoju atsisveikina, atsidekavaja ir parjaja nama" tevų prilunkytu, e viresnisai teipat sugryža karaliaus dvaran ir ilgai laimingai karaliava pa uošvia galvai. (,, Svirplis")