Apie dvyliką brolių, juodvarniais laksčiusių

Vieno pono numire pati ir paliko dvyliką sunų ir da vieną mažą dukterėlę. Netruko, ir tėvas pamylėjo kitą merginą, raganą. Ta sako. „duktė tegul bus, bet savo sunus visus sudegink ir supylęs jų pelenus į popierius atsiųski man, tai tada už tavęs eisiu." "Tėvas mąste šeip, mąstė teip, nebežino, kas čia bebus daryta, ir pasisak6 vienam savo tarnui. "Tas jam sako: ,,Gi ko čia, ponai, teip rupinies? jug tamstos dvare yra didelių šunų. dvyliką tų audegįsi, pelenus supilstysi į popierius, padėsi antspaudus ir nusiųsi jai, — bene ji permanysį o po vestuvių — kad ir ras, nebeką jiems padarys.'' Ponas teip ir padarė: sudegino dvyliką šunų, pelenus jų supylė į popierius, prispaudė ant popierių antspaudus ir nusiuntė raganai. "Ta apžiūrėjo visus popierėlius,

= -

apuostė, ir tinka, — teka už jo. Po vestuvių, kaip parvažiavo dvaran, uosto — šinurkš, šmurkš, pagaliaus sako: ,,kas čia smirdi? kad tie visi, kas čia yra nereikalingi, juodvarniais išlšktų!" O jos posunių buta tuokart sklepe po vyro rumais. Tuoj visi paskui kitskitą strykt ant lango ir lekia ir lekia, ir išlekė sau.

Daugiaus gyveno rumuose tik ponas su savo Tagana, prie jų augo dukrėlė, kuriai ilgai niekas nieko nesak6 apie brolius: mat, tas ponas buvo užgynęs, kad iš to dvariškių niekas nepasakytų mergaitei, kad jos būvo broliai ir kad jų pamotė, ragana, teip juos išvaikė.

Vieną kartą — mergaitė buvo jau dvylikos metų — 6me šnekčtis dvariškiai: ,,Ar-gi ta viena dukterėlė tebuvo mirusios poniost" "Tada jų vienas sako: ,,ką čia bešnekčti, buvo sunų dvylika, bet kaip pons €m6 raganą, tai ji visus vaikus pagadino, ir išlėkė visi juodvarniais!" Mergelė išgirdo dvariškių kalbą ir em6 taisytis eiti savo brolių jieškoti. Pasisiud6 dvyliką marškinių, dvyliką kelnių, dvyliką paklodžių, užvalkstė dvyliką priegalvių ir išėjo Rusirišusi visus tuos daiktus ryšeliję. Ejo, ėjo per laukus, per miškus, niekur nieko neužeina; ką s0- tinka, to klausia, nieks jai apie brolius, juodvarniais lakstančius niekur nieko nepasako. Beeidama per didelę girią užėjo atsiskyrėlį. Pas tą įėjus klausia, ar jis nežinotų, benčsąs matęs kur jos brolių, juodvarniais lakstančiųt Atsiskyrėlis jai sako: „Aš nemačiau, bet aš turiu valią ant visų debesų, pergulek čia pas manę, tai aš rytoj" ausišauksiu visus debesius: tai, jei bus, tai bus matę." Ryto metą atsiskyrėlis sušaukė debesius. Kaip sugulė debesiai apie jo trobelę, teip tamsu paliko, lyg kad juoda naktis butų. Išėjęs laukan, atsiskyrėlis klausiasi debesų: ,,ar nematete kur dvylikos brolių, juodvarniais lakiojančiųė" Visi atsisakė, niekur nevienas nesąs matęs. Debesiai išsiskyrst6, nuslaunkiojo į visus kraštus. Daugiaus atsiskyrėlis jai sako: ,,gal jau jų nebėra nė pasaulėje...., bet gal da kur ir yra.... Kaip eisi šiandien per girią, tai vakarop rasi mano brolį, teip pat atsiskyrėlį; jis tur valdžią ant visų vėjų; jis vėjų paklaus, ar tie nebus kur užputę, ar nepasakys."

Ir išėjo mergaitė; eina, eina per girią, ir priėjo vakarop kitą atsiskyrėlį. Įėjo ir pas tąjį pasiklausti savo brolių, juodvarniais lakstančių, ar jis nežino, kur jie

yj. Tasai sako: ,,Aš nieko nežinau, bet čia pernakvok pas mauę, aš rytoj rytą susišauksiu visus vėjus. tie, jei bus kur, tai bus užėję ir tau pasakys." „Ryto metą susišaukė atsiskyrėlis visus vėjus: tie suputė, suužė, sušniokštė. Visus išklausinėjo, visi atsakė, kad nevienas nežinąs, nevienas niekur neužėjęs, nevienas niekur nematęs. Atsiskyrėlis jai sako: ,„gal nebėr n6 pasaulėje, kad nčvienas vėjas niekur nera užputęs, apėjęs. Bet nenustok vilties. Kaip eisi šiandien per musų girią, atrasi vakare musų trečiąjį broliį, kurs turi valdžią ant visų paukščių; jei bus kur jie, tai gal koks paukštis bus juos apėjęs. "

i išėjo, vel 6jo per visą dieną ir apie vakarą rado trečiąjį atsiskyrėlį, tas jai teip pasake: ,,pernakvok pas mane per naktį, aš rytoj sušauksiu visus paukščius: jie, jei bus koks kur apėjęs, tai tau pasakys." Ryto metą "atsiskyrėlis sušaukė visus paukščius, tai kad prilškė didelių, mažų, visokių! Išėjo atsiskyrėlis, klausinėja visų; tie visi atsisakė, neviens niekur nematęs, ir gana. Atsiskyrėlis pulkų pulkus atleido ir visi išsiskyrstė.

Šit ant galo pagalios, kur buvęs kur nebuvęs, atlekia šlubas erelis; atsiskyrėlis ant to sušuko: ,,kodėl tu nesiskubinai, ko gaišai?' Erelis atsakė: „man koją šaulys peršovė, labai skauda, sergu, negalėjau greitai atlekti." Daugiaus atsiskyrėlis klausia erelio: ,„ar nėsi matęs kur dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?" Erelis atsakė: „mačiau ir žinau, jie per dienas juodvarniais lakioja, o ant nakties žmonėmis kalne gyvena." Daugiaus atsiskyrėlis davė tai mergelei dvyliką smaigtelių ir įsakė, kad, kaip lips į tą kalną, tai kad vis įsismaigydama užsistotų ir vel iš apačios trauktų, o į viršų smeigtų. Tiktai, sako, turinti saugot, kad nėvienas jai iš rankų neiškristų: jei nors vienas iškris, tai ir nebegalės ant kalno užlipti, o ereliui prisakė: ,,tu žiūrėk, kad ji nenukristų ir neužsimuštų!"

Ir išėjo mergelės su ereliu, paplasta lekiančiu. Nuėjo prie kalno. Tas kalnas buvo teip augštas, net už debesius augštesnis. Ir €em6ė mergelė savo medelius smaigyti į kalną ir lipti augštyn. Ji ten smaigė, smaigė, kaišiojo, kaišiojo, gal kokį pusvarstį nusmaigė, ir butų užlipus, tik vienas smaigtelis iškrito. Bežiurėda-

B

ma į krintantį medelį, eme ir pati kristi. Erelis, tupėdamas pakalnėje, pamatė ją bekrintančią, tuoj" pakilo nuo žemės, pakapt su sveikaja koja jai už ryšelio, vis augštyn, augštyn, — užnešė labai augštai už debesų, pas didelį urvą. Užnešė ir paleido, sako: „,šitai tas urvas, į kurį jie vakare parlūkę sulenda, tai tu čia įėjus rasi jų dvylika lovų, tąs apdangastyk paklodėmis, visus priegalvius apvalkstyk užvalkčiais ir padėstyk kiekvienam ant lovų marškinius, kelnes: rasi prie kiekvienos lovos po staliuką, ant staliukų rasi padėta po kepalėlį duonos, nuo tų kepalėlių galėsi po riekelę atsiriekus suvalgyti. Rasi dar pas duris mažiausiojo brolio lovelę, po taja pasilindus galėsi pernakvoti."

Erelis, jai viską pasakęs, nulėkė sau, o ji ir įlindo į urvą. "Tenai rado viską teip, kaip išpasakojęs buvo erelis: aptais6 lovas, apdangst6 paklodėinis, apvalkstė priegalvis užvalkčiais, padėstė kiekvienam ant jų lovų kelines ir marškinius, pavalg6 nuo kiekvieno kepalėlio atsiriekdama po riekelę ir, pasilindusi po mažojo brolio 10- va, atsigulė. Šit, tiktai vakars, tuoj ir išgirdo: juodvarniai sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į trobą. Visi džiaugiasi, kad pataisytos lovos ir padėti visiems marškiniai su kelinemis; visi apsitais6, eina valgyti, žiuri, kad jų duona nuraikyta. Vyresnysis sako: „lovas ir mus pačius aptaise, bet kad duonos truksta, tai negerai. Nu, bet ką padarysi!" Pernakvojo, rytą atsikelė, išėjo, sukranksėjo ir nulėkė sau. Ji atsikėlė iš savo palovio ir vaikščioja po vidų ir laukia; išėjo laukan, ant kalno visur miela, gražu, bet vakarop ir vėl eme noreti valgyt. Eina prie staliukų: teip-pat bėsą kepalėliai duonos. Ši vėl po riekelę atsiraikydama suvalgė ir vėl palindo po mažojo brolio lovele ir atsigulė. Vakare ir vėl eme juodvarniai krankseti ir suėjo trobon visi broliai. Vyresnysis sako: „matai, ir vėl duona suvalgyta — jau kas nors pas mus yra negeras įsimetęs. Dabar da nieko nedarysiu, bet jei trečią dieną teip-pat bus, tai nors visą kalną sugriausiu, vienok turėsiu atrasti, kas čia mums teip daro." Mergaitė gulėdama nusigando, rupinasi, kas čia galėtų buti. Nu, pavalgę, visi atsigulė, bet ši nebeužmiega ir nebeužmiega. Jau visi broliai šnarpščia ir krankia, ji ir nebeiškentė: ėmė savo jaunesnįjį brolį budinti, em6 su ranka už kojos

kuštinti. Tas klausia: „kas čia?" Si tylom' atsakė: „aš, brolaiti, jūsų sesuo; atėjau, susijieškojau, bet kad brolis pyksta, barasi, ką aš dabar darysiu?!" Brolis sako: ,,„nu, ką dabar daryti, buk kaip buvus, rytoj' pamatysime." Ant rytojaus sukilo visi broliai, jau taisos eiti sau laukan, mažasis ir eme sakyti: „nu, brolau, vakar žadėjai ardyti, versti kalną; kad rastum kokį giminaitį, ar seserį, ką gi tad darytum?" Vyresnysis brolis sako: „aha! tai matau, kad tu jau žinai, kas čion yra! nu, tai pasakyk, kas? Šis atidengęs paklodę, sako: „lįsk, sesaite, laukan, kaip jau bus, teip." Daugiaus vyresnysis brolis sako: ,,„kad tu butum iškentus namie da vienus metus, tai butum musų sulaukus, o dabar, sesaite, tai reikės mums ir tau vargti vel dvyliką metų. Jei iškentėsi niekur nieko nešnekėjus per tiek metų, tai dar pasimatysime. Teip pasakęs, liepė sestis sau ant nugaros ir pasivertė visi į juodvarnius ir nulėkė.

Juodvarnis nunešė seserį į didelę girią ir pasodino ant eglės viršunės, atsisveikino ir paliko. Tai daugiaus ji ten sedėjo, sedėjo, net drabužius nusedėjo! Į tą gi- Tią atėjo medžiodami karalaitis sa savo dvariškiais ir ponais; tuoj em6 loti šunes, žiuredami į tą medį, kur ji s6- di. Apstojo ją šaulei ir varovai, mato, kad žmogystė; šeip kalbina, teip kalbina, nieko nesako. Atėjo ir pats karalaitis ir tas šneka, bet kaip nieko, teip nieko neatsako. Šaukia' lipti laukan, gandina nušausę, bet ji nieko ir nieko, tyli ir tyli ir tyli. Daugiaus karalaitis savo tarnui sako: ,„,lipk, iškelki laukan, pamatysime, kas-gi ten yra." Tas įlipo. Ši rodo, sako: „aš esmi plika." Tas išlipęs laukan, pasak6 karalaičiui, kad medije esant jauna, graži moteriškė, tiktai kad plika, reikalaujant drabužių. Užnešs jai drabužius ir išlipo ji laukan. Tam karalaičiui teip ji patiko, kad jis kitos niekada nebenorėjo nė matyti. Parsivedęs namo, pasisakė savo tevams, kad norįs ją vesti sau per pačią. "Ievai nenorėjo jam leisti, kad ji nieko nekalba, bet jis sako: ,„gal ji kokia pakutninkė, kaip išsipakutavos, ir pradės šnekėti." Tėvai ir leido. Daugiaus jis ved6 ją ir gyveno. Po kokių metų Ponas Dievas davė jiems sunų, bet karalaičio tuokart nebuvo namie, o per bobaitę buvo parvežta jos pamotė, toji pati ragana, kuri jos teip nekente. Toji ragana vaikelį išmetė laukan, o sugriebus kur

— 00) —

šuniuką, ir rodo visiems: „žiurekite, koks jos vaikas!“ Teip karalaičio tevai ir sako: ,,jau kad ji butų geras zmogus, tai ir kalbėtų. Kas-žin, kas ji tokia yrat Ge rai mes jam sakėme, kad neimtų jos." Parašė jos vyrui raštą, kad teip ir teip, gimęs toks ir toks, ką reikia gymdyvei darytii "Tada jos vyras, karalaitis, parašė, kad jai nieks nieko nedarytų, kol jis namo parkils: jis pats žinosęs, ką padaryti. Parkilęs, jis nieko nebežino: jam teip graži, teip graži, teip patinka, kad jam ne gal. von nebeateina ją nužudyti, ir vel jisai gyvena su ja. Pagyvenūs kokius metus, P. Dievas duoda jiems kitą sunų. Karalaičio teip-pat nebuvo namie, ir vėla jos mote, ragana, buvo per bobutę. Vaikelį ji išmetė laukan, pakišo kačiuką ir rodo visiems: ,,„žiurūkite, kas dabar!" Visi stebėjosi, ir tėvai nurašė sunui raštą. Sūnus vėl parašė namo", kad nieks jai nieko nedarytų be jo paties. Ir jis vėl, parkilęs namo", jai nieko nebedaro: pati labaj graži, patinka jam. Sako ir tevams, kad da toliaus žiuresęs. Ir vėl po kokio laiko, nėsant namie, gimsta jam trečias sunus. Ta pati bobaitė, ragana, jos pamotė, vėl išmeta sunų laukan ir rodo visiems buk gimusį iš jo šu: niuką. Tėvai nebesitveria, rašo jam kogreičiausiai, skubintis namo? ir daryti jai ar šiokį ar tokį galą. Jis parkilo namo'. Jam baisiai gaila, bet nebegalėdams liautis ir nežinodama, ką čia bereiktų daryti, sako: „,„žinokitės, darykite kaip jųs norite; aš nė pats nebežinau, kuo ji kalta, kas ji tokia yra." Teistojai apkaltino ją, sako — Teikiant, kaip raganą, sudeginti. Ir sukrovė didelį laužą ir uždegė, bet užėjo didelis lietus ir užlijo ugnį. Nu, ir vėl jie liepė privežti sausų medžių. O jau visai baigiasi dvyliktiejie metai, tiktai vienos valandos tereikia, tuoj' bus ir broliai. Kaip tiktai emė kurti iš antro karto ugnį ir pradėjo imtis liepsna, šitai atlekia dvylika juodvarnių atlekia ir leidžiasi. "Tuoj' nusileido pirmasis ir vedasi rankoj' trejų metų sunelį; nusileido antrasis ir nešasi sunelį antrų metų; trečiasis nusileidęs nešasi mažutį, da vystikluose, ką tiktai gimusį, vaikelį. "Tuoj' visi sušuko: ,,„ką jųs čia dirbatet Kam jųs tą nekaltą musų seserį norit nužudytiį meskite ant ugnies pamotę, raganą! Šitai musų sesers suneliai." Beregint pamotę, raganą, užrito aut ugnies. Broliai tuoj' pasisveikino su savo sesere ir su savo svainiu, ka-

= Ž9 LE ralaičiu. Ir pasakė jie kad, kaip tik gimusius vaikučius ji išmetus laukan, tai jie tuoj' pasiėmę pas savę ir auginę..

Karalius pakėlė didelį pokilį. Ir aš ten buvau, ir aš daug mačiau. Ir aš ten valgiau ir geriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. (Užrašė Šiaulių pavietyje A. Atgajietis. Iš , Musų pasakos" Tilžėje 1894).