Apie vilkų ir siuvėjų

Ėja siuvejas par miškų ir susitika alkanų vilkų. Vilkas jam tarė: — ,„,Dabar gulk; aš tavį suvėsiu!“" Siuvejas pradeja atsiprašinčt ir inkalbinčt, kad anas vilka pilvan neparaisiųs. Vilkas liepe pajimt' mierų ir pameruot': ar parais, ar ne. Siuvejas išsijeom6ė iš kešenės mierų ir jeme vilkų mieruot'' Bemieruodamas, kapt! ir nutvėrė vilkų až uodegas. Apsiviniaja apie runkų, išsitraukie iš ažūnčia pracių ir jėmė duot" su ju vilkui par nugarų, par šanus ir kur tik papuola. Vilkas kaukie, staugie, šakineja, bet niekaip ištrukt' negaleja. Matidamas, kad šitei' gali ir galas tuoj' priseit, pradeja vilkas prašitės siuvejų, sakydamas: — „Palauk, susimildamas, nebebaigk manįs mušt; jegu tau mana uodega raikalinga, tai pasimk sau jų, e manį palaisk gyvų; aš tau nieka nebedarysiu!...." Siuvejas pasijėme žirkles, čiakšt! nukirpa vilkui uodegų ir palaide jį. Vilkas nubega girian, baisiai sustaugė ir sušaukė vilkų radų. Subega vilkų didelė daugybė. Šitas vilkas-biznis apsakė, kaip jį siuvėjas apijuokė, primušė ir uodegų nupjavėe. Visi vilkai sutare vienu balsu, bėgt, pavit' sinvejas ir sudraskit' jį. Pasilaidė visi begt paskui jį. Pamatįs siuvėjas, kad atužia pulkas vilkų kaip debesis, mata kad neber kas darit'; tuojaus graituju inlipė eglen. Subega vilkai un eglį ir radavajas, kaip raikia nujimt siuvėjas nuo eglės. Vienas vilkas ir saka: — „Palauk! Mes jį nus'jimsma. Stak tu, beuodegi, apačian, e mes vėl sulipsma un vienas kita ir pasieksma ji." Siuvejas tų išgirdįs labai persigunda ir, matidamas kaip vilkai lipa unt vienas kita ir jau viškai nebetali, tuoj pagriebs jį až kajų, sureka: — ,,Nu lipkit, lipkit! Kam teks, tai teks, e jau šitam beuodegiui tai teks!...." Beuodegis, kaip tik užgirda, tuoj šaka iš

apačias ir visi vilkai nuburbeja žemėn. Par pusį vilkų asimušė, e kiti visi girian išbegiaja. Siuvejas nulipe nuo eglės (išlipė iš eglės) ir laimingai naveja sava keliu. („Vincas“).