BŪTYBĖ · LIETUVIŲ SAKMĖS
Kaukas
KLAUSIMAS · ATSAKYMAS IŠ ŠALTINIŲ
Kas yra kaukas?
Kalvis padėjo jos liežuvį an priekalo, kaukšč, kaukšč, paplojo. Kareivis jam su plaktuku tik kaukšt per galvą — ir Vilkas apsvaigo. Aplink miestą buvo aptverta tvora, o ant tvoros baslių užmauta daug kaukolių. " Teip trečiam bešnekant gaidys užgiedojo ir vel paukšč'ai kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlekę.
Atsakymas sudarytas tik iš žemiau nurodytų citatų.
Kalvis padėjo jos liežuvį an priekalo, kaukšč, kaukšč, paplojo.
Kareivis jam su plaktuku tik kaukšt per galvą — ir Vilkas apsvaigo.
Aplink miestą buvo aptverta tvora, o ant tvoros baslių užmauta daug kaukolių.
" Teip trečiam bešnekant gaidys užgiedojo ir vel paukšč'ai kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlekę.
Ką sakmės pasakoja
Kiekviena eilutė — citata iš archyvo teksto; spausk ant pavadinimo, kad atvertum pasakojimą.
Kalvis padėjo jos liežuvį an priekalo, kaukšč, kaukšč, paplojo.
Kareivis jam su plaktuku tik kaukšt per galvą — ir Vilkas apsvaigo.
Aplink miestą buvo aptverta tvora, o ant tvoros baslių užmauta daug kaukolių.
" Teip trečiam bešnekant gaidys užgiedojo ir vel paukšč'ai kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlekę.
Jis su taj savo lazda kaip 6m6 duot, kaip 6m6 duot, tie velniai kaukdami atnešė jam tais bačkas; jis susidėjęs tais bačkas ir išvaževo.
Šuo apžiojo akmenį ir kaukdamas išbėgo miškan.
Vilkas kaukie, staugie, šakineja, bet niekaip ištrukt' negaleja.
“ Teip tie vyrai sako: „tu nerėkauk’, pajus žmonės, mus suims.
Didi šturmai kaukimai stojos, toks begimas to arklio, kad ir rodėse tai mergai, kad ir žemė dreb' ir kalnai griūn' iš to didelio smarkumo, arklio begimo.
Tas šuo nuėjo į sodą, atsitūpė ant paskutinių kojų ir taip graudžiai pradėjo kaukti, kad net gaila buvo į vargšą šunelį ir pažiūrėti.
Dievas, išgirdęs tokį vargšo šunelio kauksmą, pasigailėjo šunyčio ir numetė šalia jo duonos gabalą.
Bet šuo nė žiūrėti nežiūrėjo į tą duoną, tik dar graudžiau ėmė kaukti.
Daugiau vėl einu, einu toliau per tą mišką, girdžiu—spengia, bimbia, kaukia, čypia, švilpia.
Gi pagalvojau pagalvojęs ir nusivožiau kaukolėlį nuo savo galvos.
„Gi, sako, žiūrėk, žmogau—tau ant galvos kaukolio nebėra!
Pasiėmiau savo kaukolėlį, užsidėjau ant galvos, ir einu.
" Tas velnias apsi- 6em6 kęstie ir 8m6 luptie: lupa ir stena ir kaukia ir dejuoja lupdams tą bobą, ale bet nulupo ir nusinešė tą bobą, o skurą, kur buvo patepta aliejum šventu, paliko.