Senojo leidinio tekstas
Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą karta žmonės labai mylėjo šunis. Kiekviena šeimyna laikydavo šunį ir gerai jam duodavo ėsti; del to, kad ir šunys buvo geri. Bet vieną sykį atsitiko taip, kad pikta moteris savo ištikimam šuniui, užuot duonos gabalo, metė tiesiai snukin karštą akmenį. Šuo apžiojo akmenį ir kaukdamas išbėgo miškan. Ten Dievas jam pasakė, kad jis galįs nebeiti žmogui tarnauti ir be jokio darbo nueiti pas galvijus arba kur kitur ir piauti žmonėms naudingus gyvulius.
Nuo karšto akmens to šuns snukis paliko juodas, o žmonės praminė jį vilku, del to, kad jis visur valkiojas.
Užr. P. Valentinavičiūtė.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 2 (1930), 1930-01-01T00:00:00Z, Nr. 2
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
