Kaip viena Žmona stebuklinga vaistytoja tapo

Kad kitą syk? gyveno pora, diedelis ir bobelė; teip juodu begyvedamu ausilaukė vaikelį. Vaikelis jau paaugo didesnis; diedelis nusimirė, bobel6 apjako.visa viltis — tas sunelis, kuris nematančią savo motinėlę turėjo vadžiot po svietą. Kol mažesnis buvo, norei vadžiojo, ale kaip paaugo, pradėjo jį svietas paikyt: sunus visai pradėjo motiną ant juoko laikyt. Budavo prives prie sienos ir sako“ ,,„če grabė, šok!" motina šoka ir skaudžei kaktą susimuša; privedęs dilgėlęs, sako: ,,če pasikelk drabužius — bala!" motina, nematydama, pasikelia ir baisei kojas išsidilgina. Da to negana; vieną sykį nuvedė į girią, pasodino po medžiu, paliko ir nuėjo sau. Motina laukė, laukė ir nesulaukdama laukė smerties. Teip jei belaukiant sunaus ateinant ir vakaras atėjo; vidurnaktije kažin kas atužė, atkauk6, suplumsėjo ir sutups į tą medį, kur ta neregė sėdėjo. Ir pradėjo tie paukščiai šnekėtis: „,o ką, kas pas jus girdet?" klause kitudu vieno paukščio. „Et, tas atsakė, n6 kas labai girdėt, n6 ką, tiktai šenakt gydanti akis rasa kris, tai kad neregiai žinotų, akis pasiteptų, tai ir praregėtų." — ,„(O pas jus kas girdėt4" klausė vėl abudu antrojo paukščio. — ,,Pas mus šneka, kad esąs šale kelio toks ekmuo, o po tuo ekmeniu šaltinis tekąs, tai kad tą ekmenį atverstų kas, o ten koki ligoniai, nebyliai, raiši, raupuoti ir kitoki visoki ligoniai nusimaudytų ir sveikatą įgytų." — ,,O pas jus kas gero girdėt?? vel klauso abudu trečiojo. — ,, Et, pas mus ir nė kas visai; šueka, kad pakreušyje yra-toks medis, tai kad kurtiniai žinotų, nusilaužę šakutę, pakrapštytų į ausį ir pragirdėtų." Teip trečiam bešnekant gaidys užgiedojo ir vel paukšč'ai kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlekę.. Pajuto moteriškė, kad jau rasa krinta: pasitep6 akis ir praregėjo; tos rasos prisisėm6 į puodelį, kūrį su savim turėjo, ir nuėjoį miestą. Kokį tik neregį sutinka, tam patepa ir tas praregi. Pradėjo žmones, o ypač neregiai, kuriuos išgydė, garsyti, kad yra didelė daktarka. Paskui ji su tuo medžiu pradėjo gydyt kurtinius, o tą ekmenį atvertė; kada pradėjo tekčt šaltinis ir visokius ligonius, koki tik ateidavo, gydyt! Tada karaliaus dukterį išgydė ir daugybę žmonių; tada, kas tik gyvas, kėlė aukštyn žmoną, kuri pirma niekam neverčiausia buvo, kol biedna buvo, ale kada prabagoto, tai visų guodojama pasidarė. (No Ant. Petraičio iš Paberžupių, Naum. pav., Suv. gub., užrašė K. Stiklas.)