Senojo leidinio tekstas
Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vienais metais buvo labai didelis badas. Žmonės iš bado mirte mirė. Vienas žmogus turėjo gerą ir ištikimą šunį. Tas šuo nuėjo į sodą, atsitūpė ant paskutinių kojų ir taip graudžiai pradėjo kaukti, kad net gaila buvo į vargšą šunelį ir pažiūrėti.
Dievas, išgirdęs tokį vargšo šunelio kauksmą, pasigailėjo šunyčio ir numetė šalia jo duonos gabalą. Bet šuo nė žiūrėti nežiūrėjo į tą duoną, tik dar graudžiau ėmė kaukti. Tuomet Dievas suprato, kad šunelis prašo ir žmonėms maisto. Pagailo Dievui šunies, ir tik delto ištikimo šunies Jis atsiuntė žmonėms duonos.
“ Delto mes turime šunį labai mylėti, nes jis mus išgelbėjo nuo bado. (Užrašė P. Valentinavičiūtė, Vaišvilčių km., Naujamiesčio vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 274
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
