Mergaitės gailestis mirusio milemojo bernelio

Juoduosiuose Guduose vienas ukinįkas nuosisamdė už mergą Bau ant metų jauną Onikę, kuri tarnavo pas to gaspadoriaus. Ir vel ten buvo dvejus metus bernas, ale jis nuo tevo savo, iš senovės Balų devaitį garbino. Ir par tat iš tikejimo buvo krejvatikis, kad tarnavo tas bernas, bet ir laimę tureje, ba užsitarnavo sau arklį gražu ir drabužį del apsiredimo išeiti į jaunimus, kur labai akvatą turėjo. Tejp betarnaudamas pas tą gaspadorių ir pamylejo tą Onikę, kurę žadejo sau už pačę vesti, ir pagal ano eusiderejimo prižadėjo vienas antrą ne apleisti meilėje savo. Ir didelei įsimilejo vienas į kitą, o kada prie pabaigos metų tas berniukas apsirgo, tada ta ano didelei gailejosi, kaipo kad karvė savo veršį glostė, laižė, bučiavo, ir gana verkė, žiokčiavo, alpo, ale n6ko ne buvo iš to. Ateje ta valanda smerčio, turejo vargšas jaunas mirti. O ta Ona, po to savo bernelio smerčio, jėmė galus daryti, beverkdama kaip naktį, teip ir dieną be sustojimo. Ir vis eidava viena gulti ant nakties į gaspadoriaus kletę ir par naktę ten pabudusi verkdava, mažtemiegodama ir ne daug tevalgydama. Buvo sunykusi iš to gailesčio ir sudžuvo, kaip giltinė. Bjauru buvo pasižiureti kitoms žmogisčioms ant anos. O kada ana teip dar6 par pusę metų, teip Onai vieną naktį tropijos, kada buvo naktis graži ir žvaigždets dangus, o menuo pats pilnatis šviete ant daugaus ir vėjas nėkur medžių lapus ne judino. Visur tyka ir linksmas oras buvo. Teip tame laike ansai bernas miręs stojose su savo arkliu, kur buvo turėjęs, pas duris kletės ir šaukė aną vardu: „Ona, Ona!" O ta merga pažino balsą savo mylemojo. Greitai šoko iš lovos ir atidarė duris klčtės. Vadino aną į kletę. Ale ansai ne 6je. Prisakė anai: „taisikese ir redikese kogreičiausei, ba aš tavęs nepaliksiu. Dabar čionai joseva abudu ant vieno arklio!" O ta mergaitė buvo katalikė, nešiojo ant savo krutinės ant siulų pasaitą ir mokejo ant knįgos biškį skaityti. Teip ana, kaip reike, apsiredžius ir tą knįgą sau pasijęmė, už antes užkišo. Ir tas jaunikaitis pajėmė tą savo mylemąję ir pasodino ant arklio. O kad suspaudė savo arklį iš vietos, tuojaus pasirodė ugnis su liepsnomis ir po kojų jo. Didi šturmai kaukimai stojos, toks begimas to arklio, kad ir rodėse tai mergai, kad ir žemė dreb' ir kalnai griūn' iš to didelio smarkumo, arklio begimo. Tada tos mergaitės plaukai pasistat6 nuog baimės didžios, o dar, kad pasižiurėje ant ano mylemojo, ir pamat6 visą juodą nuo kojų lyg į galvos, ir aną ir arklį: toks, kaip ir jįs, juods arklis! "Tada ana ne žinoje, ką daryti ir iš kur kokę pagelbą del savęs nuo ko gauti. Ale tikt pas Dievo, viltį turejo. Tikejo ana į Apveizdą Dievo, kad ne žusente katalikė budama. O kad tas jos jaunikaitis dar paklausė anos sakydamas: ,,„menuo švieče, smertis neš", ar ne bijei su numirusiu tu joti! O ana, norint bijodama, atsidrasino atsakyti: ,,ne bijau!" — „,O gal tu turi ką su savim?" — ,,Turiu, turiu!" — „Ką tu turi?" — ,,Knįgą!" Tada tas milemasis liepė nuomesti nuo savęs ant žemės. Teip ta ir padarė. O tolesnei pajoje ir vel klausė savo mergaitės: ,,mėnuo švieč', smertis neš', ar ne bijei tu su nuomirusiu joti?" — „Ne bijau!" — „Ar ne turi tu ką su savim?" — „,„Turiu kryžiuką." — ,, Mesk nuo savęs ant žemės!" — Teip ta ir padarė. O kada potam pajoje ir gerą gala, prijoje pri girės mažą trobelę, ir pamatė žiburį par langą nakties laike, dabar ana prašė savo mylimojo, kad leistu nulipti nuo arklio, nes jis laike ją apsižergęs, ir daleistu anai įeiti į tą trobinę vandene atsigerti, nes burna išdžiuvo, liežuvis pastiro. "Teip tas jaunikaitis leida ją atsigerti. O kad įėje į trobelę atrado vieną bobelę, o ta boba buvo deivė, ir prižadėjo tą mergą išgelbėti nuo

| — 61 —

to nelabo jaunikaičio, kuris, iš peklos atjojęs, norejo ją. drauge su savim nunešti, už tatai, kad gailejos ano numirusio. O kada ta deivė išėjo naktij' pas jaunikaičio laukan, jeme anam pasakoti apie linų visą vargą, pradžę linų ir pabaigą, keip reik sčti, nuovalyti, išmušti ir padergti (pakloti linus), džiovįti, mįti, braukti, šukuoti, verpti, austi, drobes baltįti, džiovįti ir t. t. Teip tai deivei bepasakojent, o tam besiklausant, gaidys užgiedoje, o tas ištarė. ,,„ak, tai mano nelaime, kad aš tavęs klausiau!" "Toje valandoje su veju nuskambejo, nuopleškėjo keliu neko ne laukdamas. O ta mergaite dėkavoje tai savo gerai prietelkai deivei. Ir ta deivė pamokė tą mergaitę, kaip tur' eiti namon ir ant kelia, kaip tur daryti jegu pasivis ans mylemasis iš antra syke ir pasak6: ,,„tu ilgai ne pateksi, nabage, kad tiktai namon pareisi, o tai dėlto, kam tu ano teip verkei mirusio ir jam sunkumą darei!“ Ta deivė pavaišino mergaitę ir išleido ing kelį. O kad dačjo salig tos vietos, kur kryžutį nuomet6,tada radusi pasijęme, o kada knįga priejusi rada vėl pajemė. Tada išgirdo iš užpakalio atbil dant, atgriaunant, kaip didį perkūuną su treuksmu didžiųu. O kada pamatė ta merga metė knįgą į užpakalį ant jaunikaičio, ir stojose dideli kalnai, o tas jaunikai. tis kases, griovės, iki kol išlindo. "Tada vėlei vijos6. O kada jau ne toli buvo, teip tada kryžiuką mete į užpakalį ir pasidarė murai geležinioms štangoms apkalineti, ir pats ten pasiliko už muro, turėjo sau grįžti atgal". O ta merga parėje pas to patės gaspadoriaus voz gyva, apsak6 savo tą bedą ir vargą, kurį datyrė par penkes dienas ir penkes naktis. Ir visems pasakė, kad nuomiru- Sia kavaleriaus ne reik didelei verkti, ale tik reik už dušę ana pasimelsti, tai šimtą sykių anam geriau padarysi. Ota merga, pas to Gudo pusę metų patarnavus, dailei sau Ruomirė. Ir po to įbaidymo anos, tai daugumas mergų ne mylejo ir nesigailejo jaunįkaičių po smerčio, ba atmįdavo ant baisumo ano, juodumo paties ir ano arklio. (Nuo Petr. Kazlauskėnės iš Kadagynės Resiainių pav. užrašė M. Davainis — Silvestraitis).