Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Buvo tokia boba suvisai neturtinga: ji neturi nė kuom maitytis, n6 kuom dengtis. Jau ji šaukiasi in visus šventus, ale nieko-neprisišauk6: pradėjo šauktis prie prakeiktųjų — kap tik ji pradėjo šaukt prakeiktuosius, teip tuo velniuks — pas ją. Bako: ,,ko tu no manęs nori? — ,„Aš norere, kad aš turėce kuom maitytis ir kuom apsidengtie.' — Gerai, viską galėsi turetie, tik tu man pasirašyk: pakol tu gyva busi, tai galėsi visai ponautie, o po mirties tu man pateksi." "Toj boba netekus kantrybės, pasirašė velniui teip, kaip tas velnias norėjo. Potam raštui jau boba visko turi; da toliau toj boba stojo jau bagota, pradėjo poniškai gyvętie. Gyveno ji da ilgus metus, kad tas velnias nesulaukia jos mirties. Ale sykį jau toj boba susirgo; kaiminkos suvėję pas ją, jei inkalbėjo, kad sau kunįgą parsikviestu o jis išspaviedotu, an to ji sutiko ir parvežė jei kunįgą. Kaip tik kunįgas atvežeu', teip ji stojo be žado, negalėjo spaviedotis, tai kunįgas davė jei tik paskutinį patepimą aliejum šventu ir išvažeu', o kaip kunįgas išvaževo, tai ji vėl pradėjo šnekčtie, ale jau buvo po laikui. Velnias dasižinojo, kad pas jo tą bobą buvo kunįgas, tas velnias atbėgo pas tą bobą ir sako: „tu teip ilgai nemiršti, aš jau tavę turu gyvą neštie! Ale kaip aš tavę imsu? kokia tavo skura — visa subjaurįita! Koki tavo kojų padai, koki tavo delnai, kokia tavo kakta, ausys, nosis ir lupost Aš tavo skurą negaliu imtie,aš tavo skurą nulupsu ir paliksu." Toj boba sako: ,,„kad tu skurą man luptum, tai kiba tu už manę turėtum skaudėjimą kęstie." Tas velnias apsi- 6em6 kęstie ir 8m6 luptie: lupa ir stena ir kaukia ir dejuoja lupdams tą bobą, ale bet nulupo ir nusinešė tą bobą, o skurą, kur buvo patepta aliejum šventu, paliko. (No Vlad. Vaitukaičio, Ožkab.)
55:
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, Nr. 54
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
