Kaziukas.

Vienan sodžiun gyveno biedna našlė. Ji turėjo vienų sūnų, vardu Kaziukas. Tas jos sūnus visadu žuvavo an ažaro. Jo mocyna kas rytas nunešdavo jam valgyc, o Jis jai atduodavo žuvis. Netoli jų gyveno Ioumėragana. Ji užsimanė Kaziuko mėsos. Vienų rozų, nuvejus an ažaro kranto, pradėjo šoukc, kap Jo moma: „Kaziuli, Kaziuli, te tau valgyc, duok man žuvis“. Bet Kazilukas pažino, kad tai „ne jo motulės balsas, tr sako: „Kad ty ne motulė many šoukia, ale Įoume ragana. Motutės balselis plonas tr gražus, o tavo storas ir šurkštus“. Loumė nubėgo pas kalvį ir sako: „Kalvi, kalvi, paplok man HRežuvį“. Kalvis padėjo jos liežuvį an priekalo, kaukšč, kaukšč, paplojo. Loumė, nubėgus an ažaro kranto, vėl šoukioa: „Kaztuli, Kaziuli, te tau valgyc, duok man žuvis“. Kaziukas vėl sako: „Kad ty ne motulė many šoukia, ale Ioumė ragana. Motufės balsas meilus, o tavo šurkštus.“ Loumė vėl nubėgo pas kalvį ir vėl sako: „Kalvi, kalvi, paplok man liežuvį“. Kalvis paplojo. Dar ji, atbėgus an ažaro kranto, vėl šoukė, bet jou Kaziukas nepažino, kad tai Joumės balsas, tr išsiyrė. Lcumė, jį pastvėrus, tincidėjo maišan Ir nusnešė namo. Parnešus, inmetė sklepan ir laikė ty apie tris dzienas. Vienų rozų acinešė Ioumė Kaziukų kepc. Prikūrino pečių ir Itepė dukteriai pakepc Kaziukų, o paci nubėgo savo susiedų prašyc viešnagėn. Duktė pačinė ližį ir liepė Kaziuku gulcis an jos. Kaziukas acigutė skersai. Nelanda ližė pečiun. „Netiap guli“, sako jam Ioumės duktė. Kaziukas sako: „Kad aš nežnau kap, tu man parodzik“. Loumės duktė acigulė an ližės, norėdama parodzyc Kaziuku, kap raikia acigulc. Ka- ziukas tuoj čėsu, pastvėris kirvelį, nukirto jai galvų, rankų su aukso

2: B45-=

žiedu tr padėjo an lovos po patalu, o jų inmetė pečiun ir pečių drūtai uždengė. Pac išbėgo iš trobefės ir inlipo ievaran, pas trobelį augancian. Loumė pareidama, dar pro trobelį aidūma, sako: „Tai kvepia Kaziuko mėsa“. Kaziukas, ievari sėdėdamas sako: „Tai kvepia foumiūtės mėsa“. Loumė sako: „Kokia ty gylcinė su manim šne-- ka“. Kaziukas sako: „Kokia ty gylcinė an manį loja“. Loumė, inejus trobon, žūro, kad po patalu guli jos dukteries galva ir ranka su auksiniu žiedu. Tadu Iaumė, pastvėrus kirvelį, išbėgo Ioukan ir, paragėjus Kaziukų medzian sėdzincį, pradėjo tų medzių kirsc. Kirto,. kirto, net pailso. Netoli nog jos trobelės ganė du piemenuku: Mociejukas ir Petrukas. Loumė jų paprašė pakirtėc. „Jiedu kap kirto, taivienų kartų ievaran, kitų kartų akmenin, pas ievarų stovincin. Tiap jiedu kirsdami ėmė ir atšipino kirvelį. Loumė, paėmus kirvelį, nune-. šė pas kalvį taisyc. Kaziukas, ievari sėdėdamas, žūro—lakia pulkas“ gervių. Kaziukas -šoukia: „Gervefės gulbefės, sumeskit po plūksnelės. tr nuneškit man; an tėvo dvaralio,-tai aš jus geltonais kvieteliais pa-- lasysiu, žaliu vyneliu -pagyrdzysiu“. Bet gervės kap Iėkė, tiap nutė-- kė. Paskui, žūro Kaziukas, lakia pulkas žūsų. Kaziukas vėl šoukia:- „Žūsatės gulbelės, sumeskit bo plūksnelės ir nuneškit manį an tėvo dvaralio, tai aš: jus -žaliu vyneliu pagyrdžysiu, geltonais kvieteliaispalasysiu“: Žūses sumetė po pluksnios ir nunešė -Kaziukų an jo tėvo dvaralio. Kaziukas jas palasino, pagyrdė, ir jos sau nušėkė. Tiap Hiko Kaztukas išgelbėtas iš Joumėsraganos nagų.

“ Užrašė M. Vektaris.