Tris broliai

(„Negirdėta neregėta pasaka“).

Buvo du broliu gudriu, trečias kvailas. Ir einančiu gudriuoju vienu keliu, o kvailys vienas pats kitu keliu. Paėję kokį galą. Kvailys ir ėmęs juodu šaukti: „E-e, broliai! Eikit šen, žiūrėkit, ką aš čia radau!“ Tuodu broliu ir šnekančiuosi: „Eiva pasižiūrėt, gal, tas kvailys ir gerą daiktą ką rado“. Atėjusiu pas jį: „Tai kame, ką tu čia tokį radai?“ Tas rodąs akėčvirbalį rades, sakąs: „Ar matote, brolaičiai, koks čia geras jiešmas briedžiui kepti!“ Tuodu nusispiovusiu ir sakančiu: „Matai, kad jau kvailys—kvailys, nė briedžio, nė nieko, o jis džiausias akėčvirbaliu, kad geras jiešmas jam būsiąs briedžiui kepti!/“—ir nuėjusiu sau. Tas vėl paėjęs toliau ir ėmes šaukti-rėkti: „Broliai, broliai! eikšekit, ką aš čia dabar radau!“ Tuodu tariančiuosi eiti, tariančiuosi neiti, bet vėl susišnekusiu: „Ar eiva ar ką— pasižiūrėti, gal, tas kvailys ir ką gera rado“. Gi prienančiu—prie sauso gluosnio atsistojęs ir bešūkaująs. Tuodu priėjusiu klausiančiu: „Tai ko tu čia šūkauji? ką tu čia dabar radai?“ — „Žiūrėkite, brolaičiai, koks čion sausas medis briedžiui

kepti!“ — „Et, tiktai su pusgalviu susidėk, be reikalo mudu jo paklausėva, ir gana: nė briedžio, ne nieko, o jis šaukia ir šaukia... eiva mudu sau!“ Ir vėl tuodu nuėjusiu savo keliu, o tas savo. Ir vėl visi paėjėję. Daugiau kvailys ir vėl šaukiąs: „E-e-e! broliai, broliai! eikite šenai! eikite, žiūrėkite, ką aš čia radau! Ee!“ Tuodu broliu nebenorinčiu klausyti, bet šis šaukiąs ir šaukiąs. „Kad jau jis. vis taip šaukia ir šaukia, ar eikiva pasižiūrėti ar ką, gal, ir rado ką gera? Ateinančiu, klausiančiu: „Tai ką, dabar radai?“ 5is sakąs: „Gi žiūrėkite—briedis!“ Tuoj tą briedį visi nuspaudę, atsinešę tuos medžius—tą sausąjį gluosnį, tą jiešmą—akėčvirbalį. Nu, netur nė vienas ugnies. Matą nelabai toli už kūlynų—smilksta, kūrenas ugnelė. Tuoj vienas iš gudriųjų nuėjęs rades—toks biaurus senis bekūrenąs. Tas prašąs: „Seneli, duok man tos ugnelės, paskolink“. Senis sakąs: „Pasakyk mani negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies, 0 jei nepasakysi, tai rėžį rėšiu iš nugaros“. Tas šiaip sakas, taip sakąs, mikt, mikt, ir nieko nėr Senis tuoj jam rėžį iš nugaros ir išrėžęs. Tas nuėjęs sau. Einąs antras iš tų gudriųjų, ir vėl taip-pat. Senis sakąs: „Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies. 0 jei nepasakysi. tuoj rėžį rėšiu iš nugaros, ir gana“. Tas vėl šį-tą sakinėjęs, sakinėjęs, nieko nėr, ir gana, ir tam senis rėžį išlupęs iš nugaros ir— „eik sau!“ Nu dabar nuėjes kvailys prašyti ugnies. Senis taip-pat atsakęs: „Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai duosiu ugnies; jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros“. Bet šis tuoj jam taip atsakęs: „Aš pasakysiu, tiktai tu man nepasakyk „meluoji“, o kad tu man pasakysi „meluoji“, tai aš tau du rėžiu rėšiu iš nugaros“. Senis ir prisižadėjes nepasakysiąs. Nu tai šis ir ėmęs sakyti: „Gi aš einu, einu per mišką, ir pamačiau drevę; prilipęs žiūriu, kas toj drevėj, žiūriu—genuičiai. Aš tuoj į tą drevę įlindau, visus genuičius išmušinėjau, nusipešiau, išsiskrodžiau, ugnelę susikūręs nusisvilinau, išsikepiau ir suėdžiau. Daugiau lendu iš tos drevės laukan, gi nebegaliu Parėjau namo, atsinešiau kirvelį, prasikirtau drevės didesnę skylę ir išlindau laukan. Daugiau vėl einu, einų

per tą mišką. Klausaus, girdžiu: trata, braška, atšvilpia, atužia ant manęs tiesiai, Žiūriu-žiūriu— devynios stirnos viena koja bešokančios. Aš per tą koją pokšt! ta kojelė triokšt ir nulūžo. Aš tas galveles nusukinėjau, kailelius nusimausčiau ir einu. Daugiau vėl einu, einu toliau per tą mišką, girdžiu—spengia, bimbia, kaukia, čypia, švilpia. Žiūriu-žiūriu—devyni vilkai vieną bitė bepiauną. Aš tuos vilkus nugainiojau, tą bitelę susigavau ir nešuos. Daugiau ta man bitelė prinešė pilnas visas stirninas medaus. Daugiau einu, einu ir priėjau tokią upę. Kai ėjau per lieptą. ir įlūžau. Man septynios stirninos medaus į vandenį įkrito ir pasileido. Ką aš darysiu! Man to saldaus vandenėlio gailu palikti, o neturiu kuo gerti. Gi pagalvojau pagalvojęs ir nusivožiau kaukolėlį nuo savo galvos. Nu aš tą saldų vandenėlį gerti, nu gerti! Gė- Tiau, gėriau, kol tik saldus buvo, visą išgėriau. Daugiaus ir einu. lr cmė visi Žmonės iš manos juokties. Aš dar Žvalgaus, ko jie čia iš manęs juokias. „Gi, sako, žiūrėk, žmogau—tau ant galvos kaukolio nebėra!“ Aš kapt sau į galvą! ir įsmego visi mano pirštai į smagenis. Nusispioves grįštu atgal. Pasiėmiau savo kaukolėlį, užsidėjau ant galvos, ir einu. Nu tai dar man buvo trįs stirninos pilnos medaus, o septyniose tiktai vieni koriai. Aš iš tų korių nusilipiau kumeliukę, ir joju. Prijojau prie girtuvės, neturiu kuo pririšti. Gluosnio šaką, nusilaužiau, prismeigiau, ir stovi. Aš įėjau į girtuvę— žydai per šabą visi pražuvę, tuščia. Einu prie savo kumelaitės. Gi žiūriu-žiūriu—tas gluosnis, kur aš ją prismcigiau, išaugęs ligi paties dangaus. Nu aš tuo gluosniu lipti, nu lipti! ir įlipau į dangų. Tuoj aš tas savo, tris stirninas, kur man atliko vandeny neišsiskalavusios nunešes Ponui Dievui ir atidaviau. Man Ponas Dievas dovanojo septynias karves. Nu aš tas septynias karves varaus prie tos skylės, kur įlipau į dangų. Gi Žiūriužiūriu. mano kumelaitė su tuo visu „luosniu paėjus į šalį. Nu galvoju, galvoju, ką dabar aš darysiu. Nusivariau tas karves pas šventąjį Petrą. i5u juo apmainiau ant penkių maišų pelų. Nu aš iš tų pelų vyti virvę, nu vyti! ir nusivijau. Įsikaliau mietą, prisirišau tą virvę ir

leidžiuos žemyn. Leidžiaus, leidžiaus ir pritrūkau. Aš ir kybau ore. Atjojo arklininkai, susikūrė po manimi ugnį. Kai sprogo ugnies sprogulė į mane, ir išdegė man užpakaly drevę. Daugiau atlėkė bitįs ir susimetė man į tą drevę, ir prinešė medaus. Aš viena ranka į tą virvę tūriuos, 0 antra ranka tą medų kabinu. Kabinau, kabinau matai,—ir labai sunkus palikau, ir nutrūko man ta virvė. Ir nukritau į... pragarą“. Senis klausiąs: „Tai ką gi tu matei tam pragare?“ 5is: „Gi žiūriu-Žžiūriu— mano tėvas tavo tėvu oran bejojąs!“ Senis— „meluoji! taip negal būti!“ Tuoj kvailys jam du rėžiu iš nugaros išrėžes, atsinešęs ugnies, ir briedį išsikepę visi pavalgę.