Buras Rytų-žemės

Vienas buras gyveno su savo pače ir laike pri savies motiną. Pati to buro didelei nekentė motinos, kad

ją darmais maitin'. ,,Ar ne gal', sako, ji kur vilktisi į svetą, Sau duonos storotis?" O kad pačiam įsipyko pačios barimasis be parstojimo, kuri vis jį kremt' ir kremt', kad kur norins aną išvežti, kad tik namieje ne laikyti. O pas to buro susėdo buvo jauje labai nečysta, — velnei ten veseles keldavo. Tejp to buro pati užsimanė, kad į tą jauję ją nuovežti ir ten uždaryti, tegul ją velnei ten drasko. O kad pats teip padarė, uždare ją jaujoje, o motina ten meldės uždaryta, kaip ji mokejo, tai velnei ne dryso eit" į tą jauję del to, kad ta boba ten buvo su savo maldomis. Tada velnis priejęs pri lango šaukė balsu žmogaus: ,,Kotre, Kotre, paduok man ragučius su nagučeis?" O ta boba klaus': ,,o kur jė yrat" — „Už pečiaus!" — ,,Atnešk man gražių drabužių apsivilkti, tai aš tau paduosiu!" "Tas velnis atnešė drabužių, kokių tik reikėjo ir vel prašė jos: ,,paduok man ragučius su nagučeis!'' — ,,Atnešk man patalines kokios, man reik!" Velnes atnešė penkes paduškas, patalus, dvikartes, paklodes. Pasteliavęs, tas velnis vel“prašo. O ji: „atnešk pinįgų purą par langą, supylk!" Velnis ir tą padar6. Ant to sykio gaidys užgiedojo. "Tas velnis pabegęs apleido tą bobą. O ta boba parėjo sau namon pas vaikų apsiredžiusi, apsitaisiusi ko puikiau, kogražiau, prašo vaiko arklių. Teip tas vaiks įsvadino savo motiną į vežimą, atvažiavo pri tos jaujes, prikrovė patalų ir paduškų vežimą ir pinįgų purą. Teip vaikui savo sakė: ,,vaikeli mano, užteks mano amžiui duonas man, kad marti nekentė manęs!" "Teip ta marti turėjo vėl savo motiną. ,,Kad tavo motina toki mandri prastai apsidariusi, no nevalgusi, teip galėje daug užpelnyti, taigi, pačiuk", sako, ir mano motiną ten nuovežk į tą pačę jauję!? Ale ji savo motiną apredė gražei, pyragų privirė, terbų pritais6 ir smetonos jėščiką įdėjo. O kad ją ten nuovežė į ta jauję, atsisėda ji sau pri pakuros lango, pyragus valgydama, su smetona dažydama. Tejp tada velnis, kur buvęs, kur ne buvęs, šmakšt pri lango, sušu: . ko žmogaus balsu, sakydams: „Kotre, Kotre padūok man ragučius su nagučeis?" — „Išgriauš tau durniau! Pabirbįk man į uodegą! Ar aš tausluga esu? O tu dabar man didelis ponst Ar aš tavęs bijau?"

Teip tas velnis švilptelėje per savo nagą ir sulškė daugiau velnių, kaip judvarnių. Kaip visados keldavo

M

veseles toje jaujoje, tada te velnei supuolė į tą pakurą pas tos bobos, jems j6 veselę kelti. Viens apsuko nutveręs šokdams, kits vel saviškai apsuko. Ta boba brinkst, kaip kedelė ir išvirto pailsusi. Tada velnei ne žiurėjo jos pailsimo, pleš6 ir vilko, kaip galejo, kol tik jai gyvastį atome. O kaip pabaigė su visum gyvastį, teip jėme rankas traukyti, kojes -sukįti ir teip ją visą suplėšė, kaip bobos, kad rudenij' žansis peš'. Burs ėjo ješkoti pačios motinos, ar ner' ji su toke gerybe, kaip.jo motyna kad buvo. O kad jįs rado suplėšytą, sudraskytą nuo velnių, tada pati jo ne tikėję. Tada bėgo pati akims savo pasižiūrėti, kaip oška bliaudama. Duktė sūrinku- 8i motinos visus sanarius, sudėjus į maišą, apraudojus, nuoneše ant kapų po paminklų. Tas atsitiko dar už pagonų laiko. (Nuo Mat. Bakučio iš Pakalnupių, Resiainių pav. užrašė M. Davainis - Silvestraitis).