Rustabedaks (Rustabadaks) ir Rustybė

Vienas ukinįkas buvo labai turtingas, ale tiktai baisei piktas; tas turėje berną pri savęs, pagal aavo budo įsirinkęs, kursai jam buvo labai, didelei vernas pri visų darbų. O tas bernas ilgai tarnavo pas tą ukinįką ir buvo didelei gudrus: ans parmanydavo savo gaspadoriaus mįslis. O teip vieną kartą, kada gaspadorius apsirgo; jau ans nuosimanė, kad reiks mirti. Už česo jaujoje apžiurėje vietą del pinigų, kurems reikejo duobę iškasti ir velniui prakeikti, kad tik žmonims ne tektu. Par savo rustybę jam rodės, kad geriau velniui, neg' žmogui patikti. Ir kada iškasė duobę pri pakuros šalies, peludėje, aukštoje vietoje, kad namiškiai ne pasergčtu, o kad jau duobė buvo gatava, ir tą naktę neš' pinįgus savo velniame, tada bernas to gaspadoriaus, -tą vakarą prieš vakarienę, parsergejo tą duobę, kur jo zaspadorius kavos pinįgus. Ir tas bernas po vakarienes nuoejo įtą jauję ant pakuros viškų, norejo žinoti, kas tą naktį bus su ta duobe ir eu pinigais, ba jis nuomanė, kad tūr' kas stotis tą naktį. Ir kada atėjo vidurnaktis, atnešė gaspadorius maišelį pinįgų ir supylė į duobę ir nuėje antrą maišgalį atnešti. O tasai bernas nuolipo nuo pakuros viškų, prisisgm6 kepurę, užsineš6 ant viškų. O kada penktą sykį atejo gaspadorius, atsivede gyvą ožiuką ir jėmė jam gyvam skurą lupti. O kada ožiuks bliovė lupant skurą, tada gaspadorius velniui sake: ,„kad tas teip bliautu, kas tus pinįgus ims, arba išimti norės!" O teip nuolupęs ant pinįgų užmetė ir pinįgus užkas6, o patsai nuejo į kletį, sau gule, o po trejų dienų nuomire. O kada reikėjo kavoti ne buvo kum pakavoti, ba pinįgų nei grašio nerado; nuo to berno tureje pasiskolinti. O teip antrus metus pabeigus, tasai bernas pajemė tą našlę už pačę ir paliko tų namų gaspadoriumi. O ten ne toli buvo dvaras, už dvejų varsnų, ir labai didelis valščius; tame dvare buvo vienas urėdas labai nedoras, kurišai žmonis mušdava, norins ir už mažą kalčę. O tas urėdas ant pinįgų didei buvo godus, kaipo maka, už grašį visko no jo galedavo gauti: be pono žinos jis viską darydava, kad tiktai kas pinigus duodava. Vieną kartą ateje į tą dvarą tas bernas ir Raka tam urėdui: ,,mačiau šenakt' degančius pinigus, savo palubėje, pri savo jaujes!" O kada išgirdo tas urėdas, tai jam ir akys

pražibo iš to džiaugsmo. Tuojaus valščių savo suvarė į 1ą jauję, išardė: „kur če t6 pinigai yra?" Įr liepė tuojaus kasti tą vietą. O tada tas gaspadorius (bernas) tos vietos ant valščiaus žmonių sumerkė ir tyloms jems pasakė, kad .urėds ne suprastu, kad visi sakytu teip, kad urščds pats tur viens kasti tus pinįgus, be jokio žmogaus, ba jam vienam teks tie pinįgai. Kad jįs vienas kase, ne iškas6 lygi kelių, pradėjo ureds bliauti teip, kaip tas ožiuks, ir jėm6 skura ano raudonuoti — pradėje velniai lupti ant pinįgų. Dar subliuvo devinius sykius ir nuskambėjo su tais pinigais į kiaurą žemę. "Tiktai duobė pasilyko gili, neužmatoma, kurios pakraščiuose buvo matytis, daugybės visokių gyvų piktybių, žalčių, gyvačių, piktvarlių ir nuo to laiko praminė tą vietą ,, Rustybe", o gaspadorių tų namų, tai yra sunų — Rustabedoku, del to, kad berns rundije, pakol jįs užaugo. (?) Nuo Silvestro Barčio iš Šauklių, Resiainių pav. užrašė „ Davainis - Silvesiraitis).