Apei laimingą šaulį

Veins žmogus dedelį ukatą turėje vakščiote unt medžioklės ir ronds neka ne liub' nušaute, ne turėje laimes; kete draugai liub' nušaute; vo ons nėkumet neko neliub' nušaute. Veiną kartą mislei sau: ,,norints dušę velniui pardoučio, bi' teik nušaučio, ar šokį, ar tokį paukštį;" tojaus ir velns atserada: „nu," sak: „„ateduok mon dušę, aš tau dousio laimę"? ir ons suserokava ont išteis' metų, ir po tus visus metus, kur nušaudis, į veiną pakajoką tor' dete plunksnas ir skuras, ir kap pelną pridės pakajoką, to kart bengas laime ir turės atedūote dušę. Tep ons ein vakare pro staldus ir ons atsedukačje dedele, vo motriška karves melža tuse stalduse; tep ana išgerdusi ano duksavimą išėje ir klause ano: ,,ponati," saka, ,,„kas yva tamsta, kad tap duksauji?" „Nu“, sak', „kad aš ir pasakysio, juk munį ne išgelbės iš tos nelaimas.'' Ana saka: „išgelbėsio, tik pasakyk mon, kas yra?" "Tap ons saka: „ryto par dvyleka, velns mona dušę paims;" tap ana saka ponaičiui: „ar tori smalasi plunksną visokių paukščių ar tori?? Ons saka: ,,toro vesako.'? "Tap ana įlinda į smalą, susesmalėje dedele ir potam išsevolaja po visokių paukščių plunksnas ir išėje į tyrą ir sedos ir ons šaude paukščius visokius lig dvylekas deinos, iššaudė visus paukščius, kurius bova velne atvaren. "Tap ons velnas saka: ,„ne bėra paukščių; jau rek tava dušę jimti." ,,Ne", sak', ,,ne jimste dar mona dušes; dar veiną paukštį toret atvaryte;" tap anei varo vėsokias spasabas; tas paukštis ne košenas eite; velne vesokias spasabas baida: ,,steš steš," pasesteibdamės begio aplinkou to paukščio, vo ons ne jodenas; sed" ir s6d'. Potam jis su trubeliu sutrubej', kad paukštis tojaus pradeji eite unt truba balsa; kap ons prijaje pri strelčiaus, tap strelčius tojau šava į ton paukstį; tas veiną kartą šava, dar ne kreta paukštis, ir ontrą kartą tojaus šava, tojau paukštis pavirta. Velne pribėgen už kojas nutvėre ir kelno ton paukštį: ,,och, och, kas tas per smagoms to paukšte; " prisekeše veižeje: ,,„ach, kakias ta ronas padėje dve.'? (Šiluos, Telšių pav. užrašė A. Pogodin: „Lyvaja starina" 1894. p. 234). :