Apė parduotąjį raganiui vargdienio sunų

Buvo toks diedas su boba, jėdu turėjo dikčei vaikų, — jau viens buvo užaugęs, — o jė labai buvo suvargę, kad neturėjo kuom maitįtis, n6 kuom vaikus dengtie. Ale sykį atvažeu"? toks ponas, sako: „parduok šitą man didįjį vaiką; jūs pavargę, o aš duosu jum daug pinįgų, turesit kuom maitįtis." "Tėvui patiko, sako: „,vaikeli, aik pas šitą poną, tau ten bus gerai, o mum če." "Tas sunus panorėjo ait pas tą poną; tas ponas užmokėjo dikčei pinįgų, o tą sunų pajėmęs pargabeno namon ir uždavė jam darbą. Nuved6s in tvartą, parodė arklius, sako: „Šitiem dviem juodžiam duosi mėsos, o šitai Kkumelaitei duosi kasdien? po 15 lazdų" — o tas pons buvo raganius. Sako: ,,aš išeisu ant vienos nedėlios, o tu žiurek gerai savo darbą atlikie." "Tas ponas išėjo, o jis teip pildo savo insakymą. Parėjo pons, rado viską gerai atlikta, sako: ,,„gerai tarnavai; dabar aš išeisu ant trijų nedėlių, o tu vėl likie šert." Kaip jis priėjo prie tos kumelaitės mušt, prašnekėjo toj kumelaitė: ,,tu manęs nemušk; tu man duok gerai pačst, o mudu abudu bėgsim." Teip jis tuo ir padarė: gerai pašėr6; toj kumelaits pasidrutino: „na dabar, sako, sėsk ant manęs, mudu bėgsia." Sūdo tas vaikins ir — begt! Nujojo in tokią duobę, £ako toj kumelait6: ,„užsidčk šitaj kepuraite," jis kaip tik užsidėjo taj kepuraite, po taj kepuraite pasidar6 jo auksiniai plaukai. Sako: „„dabar tu imk šepetį, abrusą IT kamuolį." Pajėm6 tai viską ir — būgt! Ale pajautė tas pons, kad jau j6 bėga, tas pons — vyt! Pamatė, kad jau atsiveja, sako kumelait6: ,,„mesk kamuolį", jis numetė kamuolį — stojo didelis kalnas, remiantis debėsius! Tas pons pribėgo — negali perlipt! Nubėgęs atsinešė spatą, o kast, o kast! Iškas6 taką, padėjo Spatą, s6do ant juodžio — vyt, o paukštaitė, tupėdama I6 dij, sako: ,,tu padėjai, aš paimsu, tu padėjai, aš paimt

su." Klauso pons: „ar tu, bjaurybe, man spatą pajimsi?? Tas tą spatą nunešęs namon, padėjo ir vėl — vyt. Žiuri, kad jau atsiveja vėl, sako toj kumelaitė: ,„jau atsivejaą — mesk šepetį!" "Tas met6 šepetį, — pasidarė tokia giria tanki, kaip tas šepetys! Atjojo iki giriai — turi gryžt kirvio. Sugryžęs pajem6 kirvį, atsinešęs iškirto taką per girią ir pameta kirvį, o paukštait6 vėl sako: ,,tu padėsi, aš paimsu, tu padėjai, aš paimsu." 8Sako tas pons: „ar tu, biaurybe, paimi?" Jis vėl su tuo kirviu, vėl makaluot namon; parnešęs padėjo tą kirvį ir vel — vyt! Jau tie pamatė, kad jau netoli, sako toj kumelait6: ,,mesk abrusą", met6 abrusą — stojo neužmatomos mares! Atjojo pas mares, sako: ,,lak, juodi, vandenį ir aš laku." Lakė-lako, išlak6 tą vandenį ir jau vys — kaip tik a6do ant juodžio, abiejų pilvai truko ir pastipo, o jėdu nujojo in vieną karalystę, in karaliaus dvarą. Sako toj kumelaitė: „če manę prie to dvaro paleisk in pievą, o tu nuveik, če gal gausi per kokį tarną." Jis tą kumelaitę paleido, atėjo in dvarą, gau" jis in sodą prie sodaunįko per tarną: jam ten viskas gerai sekasi, tuo išmoko sRodaunįku. Ale tas sodaunįkas apsirgo; likosi jis vienas sode. "Ten tam sode buvo išdžiuvusių grušių, obelių; jis tuo tais obelis apkasė, palaistė, — tie medžiai atžėlė; takus visur gražei ištais6, kvietkų visokių prisodino. O tas karalius turėjo tris dukteris: jauniausei dukterei patiko darbas to sodaunįko: „senei tą senąjį reikėjo išvaryt: matai — šits ir medžius atgyd6 ir viskas jam če gerai vedasi.'? Ale matydams kad jį teip giria, jis tą savo kepuraitę pakėlė, — pamatė karalaitė, kad jo auksiniai plaukai — jau ji ir visai jį pamilėjo. Sako tėvam: ,,„toks geras mus sodaunikas, aš jam nors kokį kepsnį nunešu." Sako: „gali nešt." 'Toj karaliunaitė, prikimšo in keptą kurkiną raudonųjų ir nunešė jam; kitą dieną nunešė jam in žąsį prikimšus pinįgų, — jūdu pradėjo sau gražei pasikalbėt ir padabojo viens kitą; toliau jau visai pradūjo ji be jo nerimtie. Karalius pamatęs pradėjo nog jo draust, o ji tėvui pasak6: ,,jai jus man nedaleisit su juom apsivestie, tai aš sau mirtį padarysu." Matydams karalius jos tokią blogą mįslį, smė juos tuo ir suporavo: davė jėm tokį menką butelį ir sako: ,,če galit gyvęt."

Jėdu tą butelį teip gražei ištaisė, padarė kaip didžiausius pakajus! Nepoilgam turėjo ait tas karalius su kitu karalium kariautie; sako: ,,aš ir aisu vuošviui padet." Jis tuo sedo ant tos kumelaitės: toj kumelaits iškilo in padanges, atjojo in karę, visūs sumušė, o vienas jam inkirto in koją. Pamatė karalius, kad jam kraujas bėga, jis išsijėmęs perplėšė savo skepetaitę, užrišo jam koją; jis s6dęs sau parjojo namon, — o ant tos skepetaitės buvo karaliaus vardas ir pravardė. O kad sugryžo karalius namon, laimėjęs karę, padarė balių, suprašė karalius ir ponus: ,,ale, sako karalius in tarną, aik pavadįk i ir žentą". O kad tas tarnas atėjo, rado jį gulint ir pamatė užrištą jo koją, sako: „karalius prašo ant baliaus." Sako: ,„tiek karaliui pas manę, kaip man pas karalių." "Tas tarnas teip pasakė parėjęs, ką jis 8akė: „ale, sako, jis guli atsigulęs ir, man rodos, kad jo koja surišta su jūsų skepetaite.'' "Tas karalius tuo pas jį — ait žiurėt, o atėjęs atrado teisingai savo skepetaitę ant kojos; tada tuo, su didele garbe invedė in savo pakajus, ir ten jis savo kepuraitę nusijem6 — nušvito visi pakajai, ir tada karalius ir visi svečiai apšauk6 jį karalium, ir jis laimingai sau karaliavo pakol nenumirė.

(Nog Juozo Šinkevičiaus iš Ožkabalių).