Apė vieną kareivį ir giltinę

Ejo kareivis iš kariumenės namon ir davė jam drauge muškietą; jis be aidams sutiko giltinę. Sako toj gil tinė6: n'o ką, kareivi, jau aš tavę pjausu," o tas kareivis sako: ,,tai ką tu manę pjausi? duok nors pareit namon."" — ,„„Na tai ką mudu šnekšėsiva aidamu namonį" Sako kareivis: ,,dainas dainuosiva" ir sako tas kareivis: ,,kol tu dainuosi, tai aš tavę nešu, o kaip tu pabaigsi, tai aš dainuosu, tai tu manę turėsi neštie." Teip — gerai, sutiko an to: sūdo toj giltinė an kareivio ir dainuoja. Ale padainavo keles dainas, sako: ,jau aš daugiau nemoku." — „Na tai dabar tu manę nešk — aš dabar dainuosu.* fS6do an tos giltinės, išsitraukė iš muškietos muštuką ir pradėjo su tuom muštuku jai in kuprą duotie ir sako: „,drata-drata-drata!" ir teip dratatavo, iki namų. Toj vis giltinė nešė, o jis dratatavo ir nepabaig6 dainą. Sako toj giltinė: „jau pranešiau pro namus, o tu vis nepabaigi dainuot, sako: jau man nusibodo tavę benešant — aik jau namon." "Tas kareivis nuvėjo namon, o giltinė nuvėjo sau. Ale po kelių metų atėjo giltinė ir papjovė tą kareivį. Tas kareivis pateko in peklą; jis 6m6 šaudyt pekloj velnius, tie velniai bėgo pas Dievą skųstis, kad atimtu tą kareivį iš peklos. Dievas neturi kur jį padetie — pekloj nelaiko velniai, o in dangų ir netinka — tai Dievas tą kareivį nusiuntė vėl an svieto — jis da ir dabar gyvena an svieto jau daug šimtų metų. (No Pijušo vanaucko, Ožk.)