Apė vieną ukiniko sunų, kaip jis savo dalią atrado

Buvo toks turtingas ukinįkas, jis turėjo sunų ir dukterį; tie tėvai jų numirė, liko jėdu: tam sunui nieks nesisek6 — jis pats žinojo, kad jis netur dalies, o tai dukterei vįskas sekėsi — ji buvo turtinga. Sako toj

duktė: ,,veskie moterį ir gyvękie", o tas jos brolis sako:

tu matai, kad man nieks nesiseka, ką gelbės, kad aš vedęs namus pragaišįsiu? Tu imkie žentą, gyvenk, o aš prie tavęs busu." Butiko an to ir teip padare: apsivedė ji, tam savo broliui, budavo, duoda po kelis skatikus pinįgų an čėringės ir teip gyveno. Alesykį sako toj jo sesuo in savo virą: ,,če mes jam duodam pinįgų — kada duodam, kada ne — mes jam geriau pasekim pasėlio kartį miežių, tai jis, sau parsidavęs, tegul žinosi.'?? Pa. s6jo jam kartį miežių; tie miežiai gražei auga, toj eesuo sako jam: ,,tu sakei, kad tu dalies neturi, o dabar tavo miežiai gražesni už mano.'? — „Na tai, sako, da vis rankoj Dievo." "Tie miežiai užaugo, — 6m6 užėjo ledai ir išmužė jo tuos miežius teip, kad su žeme sulygino! Dabar sako brolis: ,,jau matau, kad man pas jus negyvenimas! aisu, ar aš kur sau laimę neatrasu" — ir tuo' atsisveikino ir iš6jo. Nuvėjo in tokį dvarą, klausia: „ar če nereiktu berno?" Sako tas pons: ,,bernus turu visus, ale piemens prie avių tai reikia." — „Na, tai liksu aš per piemenį.'' — ,„Gerai, gali but; aš tau algos paskiriu tris avis'' — ir paženklino tais avis — „tai, sako, kaip išbusi gražei, išganysi, tai tavo bus tos trys avys." Jis ten pernakvojo; an ryt išgin6 tais avis in pagirį, aibėgo vilkas, teip kaip tyčia atsiskyrė tais jo avis ir nusivarė in girią — jau jis mato, kad jo dalies nera! Pame te tais avis ir nuvėjo. Ejo, 6jo, prišjo girią, jau jį ir sutem6; ale pamatė toj girioj žiburėlį, at6jo an to žiburelio, rado stubelėj sedint tokį senuką — o tas senuks tai buvo pustelnįkas*), gyvenantis toje girioje 40 metų — pamatęs tą vyrą klausia: „ar tu žmogus, ar tu dvasiat" Sako tas vyras: ,,„asu žmogus toks, kad aš neturu jokios dalies." — „Na, tai gerai, tai tu če galėsi butie pas manę, tai bus mum ramiau: kaip aš aisu an maldos, tai tu man nors valgyt išvyrsi, parneši vandens; če, 62- ko, yra tokia šioželka, tai tu nuveik vandens, parneštie." "Tas senuks nuvėjo an maldos, o jis nuvė', vandens. Ale atlekė trys gulbės, pasidėjo sparnus, drapanas ir maudosi; dvi neteip jam patiko, ale trečia, jau:

niausia teip graži, kad jis negali atsižiurėt. Jis in jais

žiurėjo, pakol jos išsimaudė, o kaip jos nulekė, tai jis

*, Kitose pasakosę — Dievas.

vandens pasis6męs, parėjo. In tą syk jau pareina ir tas senuks, sako: ,,„kodėl neišvirei?? — ,,Tai nepratęs, ilgai neradau vandens, tai ir susivėlinau." O tas pustelnįkas, kaipo šventas budams, tai jis viską žinojo, sako: „„tu man sakyk teisybę, tai aš gal but tau ką padėsu." Jau jis pasakė, kad teip ir teip jis mat6; sako tas senuūks: „tu nuveik, atsisėsk in krumą, kaip atlėks tos gulbės, tai kaip pasidės jauniausia plunksnas, tai tu pavogk ir jaj neduok, parsivesk tu ją pas manę." Jis nuvė' pas tą vandenį, krume atsisėdo; kaip jos atlekė, tai jis pavogė jauniausios plunksnas. Išsimaudė tos dvi pirma, apsirengė ir nulėkė, o ta jauniausia paskui išėjo — jau nerado plunksnų, o jis sako jaj: ,„aik šen, aš turu tavo plunksnas." — „Ale kad aš nuoga, aš pas tavę negaliu ateit." — „Tai aik šen, aš tau duosu sermėgą. " Toj prašo plunksnų, o jis jaj sako: ,,aš tau plunksnų neduosu — jau tu mano vienok busi: aime če in tokią stubelę." Ką tai panai daryt? Pajėm6 rudinę, apsisupo ir aina paskui jį. Atėjo in tą stubelę pas tą senuką — o tuom syk pečius kurinosi — tas pustelnįkas pajėm6 tais jos plunksnas ir inmetė in ugnį ir sudegino. Tas senuks juos palaimino ir sako: „galit dabar poroj gyvętie: tu neturi dalies, o ji turi dalį, tai jus busit bagoti." Davė tas senuks jėm dorelį an kelio, o da jis turėjo kitą dorelį — turi jėdu du doreliu — atsisveikino tą pustelnįiką ir išėjo. Atėjo in tokį miestą, pasirandavojo sau stubą: o toj jo pati sako jam: „aik tu in kromą, pirk abrusą ir šilkų, ir parnešk man." Jis tuo nuvėjąs nupirko ir parneš6; toj jo pati siuvo dvi dieni tą abrusą, o paskui sako jam: ,,„dabar nunešk tu tą abrusą pas kupčių, parduok, o kad klaus, ką tu nori, tai sakyk, neklausk, ką noru, tik mokščk pinįgus, nes nešu pas kitą." Nuneš6 pas kupčių; kupčius klausia: ,,„ką tu nori už tokį abrusą*" — o tas abrusas buvo neišpasakyto gražumo — o jis sako: ,,„tu neklausk manę, ką aš prašau, ale tik mokėk pinįgus, nes aš nešu pas kitą parduot." Tas kupčius tuo pajėm6 tris šimtus auksinų ir užmokėjo. Parneš6 800 auksinų — ką tu su juo? jau jis turtingas! Ale sako jam pati: „aik tu nupirk divoną:ir šilkų man parnešk." "Tas nuvėjąs nupirko divoną ir šilkų už 100 auksinų, parnęšė, jaj padavė; ji siuvo tą divoną aštuonias dienas, o kad jau išsiuvo visokiom kvietkom, liepė nešt jam parduot pas kupčių. Atnešs pas bagočiausią kupčių to miesto, sako: ,,„pirk divoną." Anas pamatė tą divoną, sako: ,,aš neturu tiek turto, kad aš galčče tą divoną nupirktie; nešk tu jį pas mano brolį, tai ans rasi "nupirks." „Atneš6 pas tą, anas, pamatęs tokį divoną, sako: ,„aš neturu tiek turto, kad aš galčče tą divoną pirkt; nešk tu jį pas mano brolį, jis valdo laivus ir turi savo vieną miestą, tai jis rasi nupirks." Nuneš6 pas tą, tas, jį pamatęs, davė jam tuo maišą raudonujų, porą ar. klių ir kočą ir užrašė da jam pusę miesto. Parvažiau' jis pas savo pačią, sako: ,,na, dušele, jau če pamesim: štai, turu raštus — man pusę miesto užrašė: ten sau paimsim konogeriausią namą ir pakaingai gyvęsim." R6- do abudu in kočą ir atvažiau' in tą miestą. Važinėjo per visą tą miestą, kur jam užrašytas ir žiurinėjo, katram name jėm butu geriausia gyvętie. Kur geriausias ir gražiausias namas, atėjo in tą namą ir sako tam randaunįkui: ,,kad tu tuo išeitum iš to namo, aš če jį užimų gyvęt," o tas kupčius, kurs ten gyvena, sako: ,„n'o tu kas per vienas, kad tu če norėtum ateit gyvętie?" Sako: ,,če mano pus6 miesto — štai raštai!" Na jau tam kupčiui reik išeit, jau jis išsikraustė, ale sako: ,,„palauk, aš tau intaisysu baiką!" -— o toj pati labai graži bu. vo. Jis nukeliau' pas karalių, ir sako: ,če atkeliau' toks pusės miesto valdonas, o labai gražią pačią turi, tai tu jį prašalįk, o tau jo pati teks." "Tas karalius pajėmė vieną savo jenerolą ir atvažiau' pas jį; sako karalius: „„tu toks turtingas, tau viskas butu gerai, ale kad tu unaro neturi — aš padarysu tavę an savo dvaro šėporium, tai tu turėsi ir garbę, ale tik turi pasirašyt, kad busi š6porium." Toj jo pati sako: „tu nesirašyk nes tū verksi." Na jis pamislijo, kad jis tokius turtus turi, butu gerai ir garbė, jis pačios neklausė, pasirašė, o kaip pasirašė, sako karalius: ,,rytoj atvažuosi pas manę." An rytojaus nuvažiau' pas tą karalių, o tas jenerolas mokina karalių, o tas karalius sako: ,,kad pasirašei šeporiaut, tai rytoj man an šito kalno pagaukie žuvų, ir išsteliuosi pietus, o jai ne, tai tau galvą nukirsu." Dabar jis mislija, kas če bus, kaip če an tokio kalno gali pagaut žuvisš Nuvažiau' pas pačią ir sako: „man karalius šendie' užsakė, kad aš rytoj jam pagauče an kalno žuvų ir an piet pagamyče," o pati jam sako: „o ką matai tu manęs neklausei — aš tau sakiau, kad nepasirašyk!" Sako: ,,„kaip rytoj nuvažuosi, tai sakyk Karaliui, kad vienoj adynoj numegstu šilkų tinklą ir toj pačioj adynoj, sakyk, kad aš turu pagaut žuvų." Nuvažiau' pas karalių ir sako: ,,kad vienoj adynoj numegstum šilkų tinklą ir taj pačia adyna aš da ir žuvų an kalno turu pagautie." Karalius tuo' savo kareiviams prisakė, kad megstu tinkla; tuo? tie in pusę adynos numezg6 tinklą — 0 an to kalno stojo ažeras — o kad jis su tuom tinklu užtraukė, pagau' daugybę žuvų! Tuo pajėmė kiek reikėjo an pietų, išsteliau', pavalg6 pietų. Po piet' tas jenerolas sako karaliui, kad jam kitą darbą užduotu. Sako karalius: ,„šendie' gerai išsteliavai pietus, o rytoj ant jurių padarysi tiltą ir ten pataisysi pietus, o kad jai neišpildytum, tai tau galvą nukirsu." Parvažiau' pas pačią ir jaj teip pasakė, o pati sako: „matai, ką jis tau išmislijo! aš tau sakiau, kad tu nepasirašyk." Jau jam parupo, naktij miegot negali; rupinasi, kaip če bus. An ryt pati sako: ,,te tau šitą skepetaitę, nuvažuok pas karalių ir sakyk, kad važuotu an piet, o tu nuvažuok pas jures, mosterk taj skepetaite ir viskas stosis." Teip jis viską ir padarė: stojo toks tolymas tiltas an vandenų! "Ten kukoriai, lekojai tik laksto ir viskas surengta karaliui an piet'. Karalius atvažiavęs pačdė pietų, o po piet' sako in tą jenerolą: „tai matai, kaip nekaltą žmogų negali iš svieto išvaryt,'? o tas jenarolas sako: „ne teip, tai teip, o mes jį vis nužudįsim." Sako: „tegul aina in peklą, pažiurėt, ką karaliaus tevai veikia ir tegul parneša kokį ženklą." "Tas karalius jam po piet' teip sako: „tu rytoj nuveik in peklą, pažiurėk, ką mano tėvas ir motina veikia tenai ir kokį norįs ženklą man parnešk.'' Par6jo pas pačią ir jaj pasak6 teip; sako: ,,„tu viens neik, tegul karalius leidžia tą jenarolą, o te tau šitą skepetaitę, tai kaip tu norėsi valgyt, pasitiesk tą skepetaitę — tau bus valgyt ir gert." Pajemė jis tą skepetaitę, nuvėjo pas tą karalių, sako: „aš vienas neisu, man turi leist tą jenerolą." Ką darys karalius? tur leist. Tas jenarolas pajėm6 an kelio pyragų, keptų žąsų ir aina: kaip užsimano valgyt, tas jenerolas valgo savo, k turi maisto, o jis pasitiesia sau skepetaitę, pavalgo, atsigeria, ko jis nor, ir jau nukeliavo in peklą. Žiuri — su tuom karalium velniai malkas ve

za. Dabar jis norčtu su juom pašnekčt, velniai neleidžia jį iš plėškės n6 ant vienos minutos. Dabar ką jis daryst Jis pašnekėt su juom nor6tu, sako in tuos velnius: „aš, sako, turu mainą, kad jūs jį teip nepaleidžiat." — ,,Kad turi mainą, tai gerai." "Tuo" tą jenarolą pakink6, o tą karalių paleido pašnekčt. Jūdu šneka; klausia to karaliaus: ,,„kodėl tu patekai in pragara?" Sako: ,„už puikybę." Sako tas žmogus: „duok tu man kokį ženklą, kad aš su tavim šnekėjau." "Tas karalius perlaužė savo žiedą, davė jam pusę an kurio buvo "vardas ir pravardė. Jėdu kol šnekėjo, tai tie velniai tam jenarolui vežime su bizunais per pečius liejo; paleido tą jenerolą, o tą karalių vel pakink6ė. Ale jis dabar nor pašnekčt su karaliene, o tą vėl iš smalos neleidžia. Sako: ,,aš turu mainą." — ,, Kad duosi mainą, tai gal6- si šnekėt." "Tie velniai tuo' pagriebs tą jenarolą, sugrumd6 in katilą ir virina smaloj, kol jie šnekėjo, o paskui ir karalienė davė jam pusę žiedo. Paskui paleido tą jenarolą visą smaluotą. Išėjo jėdu iš peklos ir parkeliau' pas tą karalių; klausia karalius: „o ką, ar buvot peklojė" — „Buvom.“ — „O ką veikia tėvas ir motinai" Sako: „t6vą pasikinkę, velniai malkas pekloj veža, o moma verda katile smaloj; te tau jų puses žiedų." Klausia karalius: „o kur jenarolą palikai?" Sako: „stovi už durių." Pažiuri karalius — stovi už durių ką tik gyvas, visas smaluotas! Ale tas karalius sako: ,,„tai matai, kaip nekaltą žmogų negali nužudįt," o tas jenarolas biskį prasipagiriojęs sako karaliui: „mes jį vis nužudįsim." Sako: ,„siusk jį in tokią žemę: an tokio kalno yra du žiedai, tai tegul jis aina jų parnešt, o iš ten n6 viens negryžo ir jis negryš.'? Karaliui jo ta roda patiko ir vėl jį pasiuntė tenai. Parėjo jis pas pačią ir verkia, 8ako: „jau dabar tai paskutinį jau darbą uždavė;" sako: „liepė karalius ait, ana, in tokią žemę, no tokio kalno parnešt du žiedu." Sako jam pati: „matai, kaip tu manęs neklausei, o dabar verki!" Sako: „aš tau parašysu laišką, ir aik tu pas mano seserį, tai ji, gal but, tau ką padės." Pajėmė jis tą laišką ir aina. Atėjo pas tą 6

1831

serį, padavė laišką; toj pamate, kad nog jauniausios sesers laiškas, sako: ,,sveiks druts, svainuti! kaip Dievs gyvą belaiko? kaip ainasi seserei, ar aveika, ar gyvai" — ,,„Mum viskas gerai, mes labai turtingai gyvenam, ale karalius manę kankina, kelintu kartu, o dabar liepė ait an tokio kalno parnešt du žiedu, tai ar tu, svainute, negali manę kiek pagelbėt?“" Sako: ,,aš nieko negaliu, aš tau duosu laišką pas mus vyriausią seserį, tai anoj rasi galės." Atsisveikino ją, pajėm6 tą laišką ir aina. Atėjo pas tą vyriausią seserį, padavė jaj laišką; toj laišką perskaitė, sako, ,„šendie' negali priait, žiurėsim rytoj'?. An ryt toj sesuo nulekė, vos ne vos prilekė, net sparnus apsvilo, ale bet parnešė, sako: ,,„te tau tuos žiedus, parnešk vieng užmauk karaliui, o kitą — tam jenarolui, o kaip tik užmausi, teip ir sudegs." Padščkavojo jis jaj už tą geradėjistę, atsisveikino ir iškeliavo. Parėjo pas tą karalių, vieną žiedą užmovė an piršto karaliui, kitą — tam jenarolui ir tuo' pradėjo degtie ir sudegė in pelenus, o jis parėjo pas savo mylimą pačią ir jau ramei ir turtingai gyveno iki pabaigai dienų savo. (No J. Šinkeviciaus iš Ožkabalių).