Apė vieną karalių, kurs su savo galijotais viešėjo pas kitą karalių

Buvo toks karalius, jis sykį sumislijo važuot in svečius pas kitą karalių, ale reikėjo jam važuot už marių. Važuoja jis, patiko medinčių, o tas medinčius labai didis buvo; nešasi an pečių muškietą. Mislija karalius: reik jį vadįt už dalinįką kelionės mano; sako ,„s6sk pas manę, važuokim sykiuų,' tas sėdo ir važuoja. Parvažeu' toliau, žiuri — stovi malūnas, o an stubos stovi malunįkas, vieną šnirpšlį užsispaudęs, o per vieną šnirpšlį pučia an maluno — ir teip sukasi maluno sparnai, kad rodos kaip veln's neša juos. Pavadino karalius, sako: „malunįke, aik šen, busi draugu kelionės mano," tuo' sedo tas ir važuoja jau tryse. Važuoja toliau, privažiavo girią, žiuri — žmogus apjuosęs virve girią ir jau rauja visus medžius iš šaknų. Sako karalius: ,,ką tu če veiki?" Sako: ,,„pirkau ant malkų girią, o iš kelmų da geresnės malkos, tai visą apjuosiau, an syk išrausu ir kelmus: medžius sukrausu in sieksnius, parduosu, atimsu užmokėetus pinįgus, o iš kelmų pats sau malką turėsu." Sako karalius; ,,ar ne važuosi sykiu su manim?" Sako: ,„galiu važuot;" s6do ir nuvažeu'. Pavažeu!' toliau, patinka žmogų — aina keliu ir paskui savę velka geležinę lazdą no 100 pudų. Sako karalius: „kam tu velki tokią didelią lazdą?" Sako: ,„kad ne ta lazda, tai aš kasžin kur atsidurče." — ,,Na, tai kad tu toks galijotas, tai s6sk pas manę, važuosim sykiu." iščdo ir tas ir važuoja visi. Atvažeu' pas mares, s6do an laivo ir nuvažeu' in tą karalystę pas tą karalių. Emė visi lakt ir lakt ir pabaig6 gėrimus, o ten negalėjo jau daugiau gautie. Sako šits karalius: ,,aš in pusę adynos galčče atsiųstie iš savo karalystes visokių gėrimų," o anas karalius sako: ,,negalimas daiktas, in pusę adynos kad tu galetum pargabent gėrimų!" — ,,„Na tai kirskim iš tiek pinigų, kiek gali žmogus pakeltie." — „Gerai.“ Padar6 laižybas: kiek galės pakelt pinigų, jai jis pargabęs,

tai ans turės tiek duot pinigų, o jai neparneš, tai jis

tiek duos pinigų. „Jis tuo' pasakė tam, kur tą lazdą velka: „kad in pusę adynos tu nubėgtum ir parneštum iš mano karalystės visokių gėrimų." "Tas no tos lazdos kaip atitruko, tai teip kaip kulka iš armotos kaip nuvė,, teip nuvė'. Pajemė tų gėrimų ir vel bėga; perbėgo per girią, jis 6miąs tų gėrimų išgėrė, apsiger6 ir užmigo. Jau baigiasi ta pusė adynos, da tų gėrimų jo nera. Pasakė tam didžiamjam medinčiui, sako: ,,tu pažiurėk, ar da nematyt jo pareinant?" "Tas pasistieb6 ir pamatė, kad už marių pagirij miega; tas pajėmęs savo muškietą kaip šovė, tai no tos girios visų medžių šakos nulužo, tos kaip lužo, tai pasidarė didelis treškėjimas: ans iš to pabudo, atsiminė, kur jis 6838, ir tuo' kaip spyrė, da nevisai pasibaig6 pus6 adynos, jau jis su gėrimais če! Dabar je gerai pasilinksmino. Jau rengiasi tas karalius namon keliautie, ale sako: ,„atiduok laižybas." Dabar "tas karalius pripyl6 in maišą aukso tiek, kiek galetu viens žmogus paneštie; tas karalius padavė tam tą maišą, kur girią juosė, tas pajėmė, sako: „vai ką aš če nešuė" Ir teip, kada tas karalius surinko jau viaus pinįgus, pripy- 16 pilną maišą, tas pajėmęs viena ranka užsimetė an pečių ir nunešė an laivo — 0 tie karaliai ir susipyko už tuos pinigus. Sėdo visi an laivo ir išvažeu'. Pagailo anam karaliui tų pinįgų — jau jį visai ubagu paliko: jis parengė laivą, pajėm6 500 virų ir veja aną karalių atimt pinįgus. Pamatė tas karalius, kad atsiveja, sako in Savo draugus: ,jau dabar mum bus bloga,'' o tas malunįkas sako: ,,nebijok, bus gerai." Jis, užsijėmęs vieną šnirpšlį, kaip pusterė', tai anuos teip, kaip iš muškietos, nuputė atgal! Ale žiuri ir vel atsiveja; tai jis kaip pusterėjo per abi šnirpšli, tai anuos teip, kaip perkuns, numušė atgal, ir jau daugiau neatsivijo — nežinia, gal kur marėse prilakė! J6 laimingai perplaukė per mares, parvažeu' namon ir tuos galijotus laikė pas savė, kol tas karalius buvo gyvas. (No Matulaičio iš Gražiškių).