Apė vieną kareivį, kurs tapo karaliaus Žentu

Buvo toks karalius, jis turėjo vienturtę dukterį. Aleaykį tas karalius sumislijo, kad tą savo dukterį dar mažą uždaryt vieną, kad ji augtu viena be žmonių, kad ji nežinotu visų biaurybių, kas an svieto ainasi: pasky- I6 jai vieną gubernanką, ją uždarytą augino ir mokino. Jau ji užaugo in metus; ji, budavo, skaito laikraščius, žino, kad yra svietas ir visos jo grožybės, ale ji nieko nemato. Vieną syk? prašosi ji pas savo auklę, kad ją leistu laukan pavaikščiot, toj sako: ,,kad karalius prisak6 tavę neišleist, tai kaip aš tavę galiu leistė" — „Ale tik susimildama manę nors kiek leisk pavaikščiot; man jau per tiek metų labai nusibodo!" "Toj jau jos pasigai- Ijo: paleido ją pavaikščiot — ji pavaikščiojo po sodą, po dvarą, pasigrožėjo turtais tevo savo, ale sako: ,„aišu in pajurę pasivaikščiot" — o ten pajurij buvo atvaževęs toks raganius su visokiais navatuais tavorais ir pardavinėjo jis ten juos. Nuvėjo toj karaliaus dukt6 ir ten pažiurėt, kokius daiktus jis pardavinėja; kaip tik ji ant laivo užlipo, tas raganius tą paną ir nusivežė. Karalius dasižinojo, kad jau prapuolė duktė, išleido visur raštus: ,„jai kas ją atrastu, tai bus mano žentas, ir duosū da pusę karalystės." Ale išgirdo vienas prastas kareivis ap6 tokį ješkojimą, sako: ,,aš ją Tasče." Kaip tik išgirdo jo tokią šnektą, tuo davė žinot karaliui, kad toks ir toks kareivis nor atješkot karalaitę; karalius tuo

:198 jį pašaukė, sako: „ar tu galetum surast mano dukterį?" — „Galčče; tik man prirengkit laivą ant trijų metų, duosit man daugiau kareivių ir tris tukstančius rublių an kelio." Prirengė karalius laivą ir leido drauge lai: vo kapitoną ir prisakė, kad visi kelionėj' to kareivio klausytu, ir davė jam tris tukstančius rublių an kelio, ir jė išvaževo. Važevo j6ė daugiau kaip metus, pervaževo per jures, privažeu' tokį dvarą, mato — toli no krašto; sako tas kareivis: ,,jus če stovekit, 0 aš aisu su dviem kareiviais pasivaikščiot." Išėjo jė6 no laivo, nųvėjo pas tą dvarą — tas dvaras aplink aptvertas, o vartai užrakįti. Emęs tuo tas kareivis, tuo, sping sumušė, užėjo an dvaro, inėjo in pakajus — nieko niekur nėra, ale yra visko. Sako tas kareivis vienam savo draugui: „tu če lik pietų išvirt, o aš aisu in girią medžiot su kitu" Ansverda. Kada jau baigė virt, atėjo toks mažas žmogutis, sako: ,,duok man, vaikeli, biskį pietų, aš labai noru valgyt." Tas kareivis pasigailėjo jo, ir nore' jam duot biskį pavalgyt, o tas žmogutis, kaip tik pri- 6jo prie puodo, teip vienu mauku viską ir išedė, ir pats iš6jo. Parėjo anie pietų — nėr išvirta; klausia: „kodėl neišvirei?" Sako: „„pakol aš če vandens parsinešiau, teip ugnį ilgai negalėjau užkurt, už tai teip ilgai negalėjau išvirt," ir nieko nesako, kas jam stojos. Kitą dieną liko kits ir tam teip atsitiko, ir vel niekam nieko nesakė. Trečią dieną jau liko pats tas kareivis; sako: „aš šendie' liksu pietų virt, o jus aikit medžiot." Tas kaip tik išvirė, teip jau tas mažas žmogutis atėjo, sako: ,„duok tu man pietų, aš labai noru valgyt."? — „„Galiu duot aš tau pietų, ar man gaila — aš gana išviriau."" Tas žmogutis, kaip tik priėjo prie puodų, teip ir vel viską iššdė. Dabar sako tas kareivis: ,,dabar po piet' tai labai butu gerai išgert." "Tuo atnešė vieną bonką, kitą; tas kareivis saugojasi negert, o tas žmogutis ir visai nusigėerė ir užmigo. Tas kareivis tuo ištraukė kalaviją ir nukirto jam galvą, kojas „ir rankas. Kada jau jį nūgalabijo, tuo jis vaikščiot-vaikščiot po tūos pakajus — rado vienam ir tą karaliutę sėdint. Toj kaip tik pamatė, kad kareivis iš jos tėvo karalystės, £ako: ,,ko tu če atvykait ateis če mano viras, tai tavę už muš." Sako: „nebijok, pana, tavo tėvas manę išsiuntė

tavęs j6škot', o tą raganių jau aš sukapojau, jau dabar galėsi gryžt in savo tevo karalystę." "Toj pana jam iš džiaugsmo davė savo žiedą; tas kareivis tą žiedą padėjo an lango, 6m6 visokių brangių daiktų: auksų, deimantų ir visokių brangių akmenų ir aina visi ant laivo. Atejo ant laivo; ale tas kareivis atsiminė, kad jis tą žiedą pamiršo an lango; sako kapitonui laivo: ,,„če stovėk, o aš aisu paimt žiedą" ir nuvėjo atgal. "Tas kapitonas paleido laivą ir paliko tą kareivį ir sako tai panai: „jai sakysi, kad aš tavę atradau, tai bus gerai, o jaigu ne, tai aš tavę išmesu in vandenį" ir toj pana turėjo prisiekt tam kapitonui, kad jis ją išgelbėjo. "Tas kareivis sugryžo pas laivą — jau laivo nera; ką jis dabar darysi Viens likęs, jokio žmogaus daugiau nėra — aina jis pajure. Ejo-6jo, kelias dienas, priėjo vėl tokį dvarą; išvaikščiojo po tą dvarą — nieko, o nieko nera! Rado tokį varpą, jis tą varpą suskambino, tuo atjojo toks kara- Vius, sako: ,,ką tu nori, kad če skambini?" Jis jam papasakojo, kaip jam atsitiko, sako tas karalius: „tai gerai, gali likt pas manę metus tarnautie; če turėsi visko valgyt ir gėrt, ir arklį pašersi, o po metų aš tavę pristatysu in tavo karalystę." Ilgai-trumpai, perėjo jau metai; suskambino an to varpo, tas karalius vėl atjojo: „ma, sako, aš žinau, ko tu nori — galėsi ait: jau tas laivas parplaukė su taj' karaliuniute in tą karalystę. Aš tau duosu šituos čeverykus, kad su jais apsiausi, tai kad žingsnį žengsi, tai bus milia, o kad antrą, tai dvi, ir duosu aš tau savo senąją mašną, tai kad pakratysi, tai pribirs tau tiek pinigų, kiek tu norėsi. Davė jam čeverykus ir mašną ir sako: ,,gali ait kelionėn — jau tą karaliunaitę rengia ženyt su tuom kapitonu. Padekavojo tam ponui už jo dovanas ir išėjo: kaip tik žengė — tuo milia, kaip kitą — tai dvi, ir, kaip bematant, jis paržingsniau' in savo karalystę. Jau surengta vesiailia tos karaliuniutės au tuom kapitonu. Nuvėjo jis in vieną traktiernę, užsteliavo pietus už 20 tukstančių rublių. Aina karalius pro tą traktiernę, pamatė, kad toks parašas kabo, kad bus pietus už 20 tukstančių; sako parėjęs: „,„paprašykit tą bagočių an vesiailios." Tarnai tuo nuvėję jį paprašė; atėjo ir jis an tos vesiailios, jis ten daugiausia vaikščioja ap6 tą karaliunaitę. "Toj kara

liunaitė pamatė, kad jis turi užsimovęs jos žiedą ant piršto, sako tėvui: ,,„tai šits manę atrado, štai jis turi ir tą žiedą, kur aš jam dovanojau." "Teip tuo karalius apsudijo tą kapitoną sušaudyt, o su šituom apženijo, ir liko ten karalium po tėvo pėdų. (Mo P. Broko iš Ožkabalių). .