Apė vieną kvailį, kurs už savo išmintingus brolius išmintingesnis buvo

Buvo toks ukinįkas, jis turėjo tris sunus, du buvo išmintingu, o vieną jė kvailiu vadino, nors ans už juos buvo išmintingesnis. Pasėjo j6 pagirij' avižų; tos avižoS kaip užaugo, budavo, iš po nakties vis tos avižos nu- Gstos, ir nuestos. Sako tėvas vienam tų išmintingųjų sunų: ,,aik serg6k — kas tais avižas išedai" Atėjo tas pas avižas, sedi atsis6dęs: besedėdams užmigo. Atbego arklys, avižas iššdė; jis pabudo, žiuri — avižos išestos ir jau arklio nera. Kitą naktį nuvėjo kitas ir tas teip užmigo. Trečią naktį sako tevas: ,,aik tu, kvaily, gal' tu pagausi." Nuvėjo tas kvailys, atsisėdo, sedi ir nemiega. Kaip jau atėjo pusiaunaktis, atbėgo iš girios arklys ir 6m6 6Gst avižas; kaip tas 6da, nieko nesidairo, tas kvailys priselinęs ir pagavo. Tas arklys prašnekėjo, sako: ,,paleisk tu manę, aš tau kada busu pagelbon." — „N'o, kad aš tavę ir paleisče, tai kur aš tavę galčče rastie?" Sako arklys: „tik ateik in pagirį, švilptersi, tai aš atbūgsu pas tavę." Pamislįjęs valandą, paleido tą arklį; parėjo namon, klausia tėvas: ,,n'o ką, ar pagavai tą arklį?" — ,, Nepagavau: jau anie du nepagavo, oaš pagausu!" Tiedu broliai jo neužkent6; sako tėvui: ,,„mes tą durnių siųskim in užjurį, ten yra tokia ragana, tegul jis no tos raganos parneš aukso žiedą, 0 kaip jaigu jis ten nuveis, tai toj ragana jį pasmaugs ir jau jis mum nesivalkios po akių." Dabar tėvas jam sako: „aik tu už marių, ten yra tokia ragana, tos raganos dukt6 turi labai gražų aukso žiedą, tai tu parnešk

tą žiedą." Ką jis daryst Jis nuvėjo in pagirį, pašaukė tą arklį, tas arklys atbėgo; sako tam arkliui: ,„siuntė manę tėvas aitie už jurių, no raganos parnešt žiedą." — „Na, tai s6sk tu an manęs, aš tavę nunešu pas tą raganą.'? "Tas kvailys s6do ir joja. Atjojo pas jures, sako tas arklys: ,,mosterk ranka an jurių.'' Tas kvailys mosterėjo — prasiskyrė vandenys, o jis sausu keliu perjojo per jures. Už jurių prijojo girią, per tą girią perjojęs, rado raganos butelį, in6jo in tą butelį, rado raganą Su trim dukterim: toj AS tuo če tą svečią priima, o mislija vakare padaryt galą. Kaip jau atėjo vakaras, toj ragana paguldo tą kvailį lovoj in pasienį, o tą dukterį viduryj su žiedų, o kitas an krašto; naktij em6 jis pastum6 tą su žiedu in pasienį, o pats atsigul6 vidurij.

Atėjo naktij ragana mįslydama, kad jis guli pasienij, smaugė jį, o pasmaugė savo dukterį. Jis pamatė, kad jau ta negyva, jis nog jos tą žiedą pajėmė, s6do ant to arklio ir — jot; ir vel mosterėjo — per jures vel jam kiales sausas, o kaip tik nujojo toliau no krašto, vanduo susiliejo; atbėgo, atsivijo toj ragana — jau per jures pereit negali, sugryžo keikdama namon. O jis laimingai perkeliavo per jures, tą arklį paleido pagirij, o pats aina namon. Patiko tokį senuką, tas senuks, tur' tokią lazdą, sako; „kur tu buvai?" Sako: „aš buvau už jurių, parnešu no raganos žiedą." — ,,Na, tai mainykim tą žiedą an šitos lazdos." — „O ką su taj lazda gali daryt?" — ,„Su šitai lazda kad an ko užsimoji, tai tuo negyvas." Na, jėdu apmaino tą lazdą an žiedo: tas kvailys pabandė su taj lazda, ar teisybė: jis kaip tik užsimojo an to senio, teip tas senis jau — negyvas; kaip ans jau negyvas, atėmė tą žiedą. Aina toliau, patiko vieną žmogų; ans turi kančių, kad su tuo kančium negyvą užgauni, tai atgija. Apmain6 tą kančių vel an žiedo: tas žiedą pajemė, o jis su taj lazda užsimojo — jau ir tas negyvas. Atėmė ir no to žiedą. Parkeliau' namon, tuo an savo tų brolių užsimojo, tiedu jau negyvi. "TG6vas persigando, kad du sunu jo užmušė, o tas kvailys su tuom kančium kirto abiem ir atgijo. Tėvas pamatū, kad jis tiek daug galingas ir su žiedu parkeliau', pavedė jam visą savo ukę, o jis vedė sau moterį ir laimingai gyveno.

(No Ramundo iš Ožkabalių).