Apė seną kareivį, Dievą ir velnią

Tarnavo toks kitą syk kareivis karaliui, o kaip 8eniau ilgai tarnaudavo, jis išbuvo 20 metų, bubninįku. Ale jis, atitarnavęs karaliui, aina namon. Davė jam ir tą bubn4 — aina jis namon. Patiko tokį senuką, sako: „kur tu aini, vaikeli?" — ,,Ainu namon.'" — ,,„Na, tai mainykim: aš tau duosu kaziras ir krepšiuką; su tom kazirom kad sus6si loštie, tai visus nuloši, o tas krepšiuks —— tai kad ką norėsi paimt in krepšį, tai tik sakyk: „aik in krepšį," tai tuo bus krepšij. Patiko tam kareiviui toks mainas, ir jėdu apmain6 — o tas senuks tai buvo Dievas. Aina jis toliau, priėjo pakeliuj karčemą; jau buvo pavakare, prašosi jis in nakvynę. Tas šinkorius sako: ,,ką tu pas mus nakvosi! mes patys ant nakvynės turime išeitie pas kaimynus." — „Na, tai nieko; aš megįsu nakvot." Jau tie šinkoriai išvaževo, o jis atsigul6 an lovos ir guli. Jau kaip gerai sutem6, tuojau privaževo pilna toj karčema velnių, kad kojai vietos n6- ra! Sako tie velniai: ,,ko tu če mus' namuos' gyveni? kas tau čia pavelijot mes tavę če tuo sudraskysim!"? — „Ką jus manę draskysit; geriau aime kaziruot." — ,„O ar turi kazirasį" — „,„Turu." — „„Tai aime kaziruot." Jė pradėjo kaziruot: tas kareivis nukaziravo teip juos, kad j6 negali trivot iš piktumo! Toliau jau nor" jį draskyt; jau jis mato, kad jau jam bus bloga, jis atsiminė, kad turį krepšiuką, sako: ,,visi in krepšį!" Teip tie velniai visi in krepšį sulindo; jis juos užrišo, pakišo po pečium, patsai išsimiegojo minkštai. An rytojaus parvažiuoja namon šinkorius, rado tą kareivį gyvą ir sveiką, sako: ,„n'o ką, tu gyvas?" — ,„Aš gyvas — ale jau daugiau tie šokikai če nepareis," ir, pajėmęs savo krepšiuką, atsisveikino, ir išėjo. Priėjo pakelėje kalvį; in ėjo in kalvę, padėjo tą krepšiuką ant ugnies ir sako gi 2liui: ,,„dumk, aš noru pakaitit šitą krepšiuką." Tas mislija, kaip padumsu ir sudegs. ,,Na, tik dumk." Tas kaip 6m6 dumtie, tas krepšiukas in vietą sudegimo, pradėjo pustis; jau tol dumė, pakol inkaitino tą krepšį raudoną. Jis ištrauks iš ugnies, padėjo an priekalo ir kujais — mušt! sumušė, sumušė ir vel in ugnį: inkaitino ir vėl an priekalo — mušt! "Tie velniai cypia, kaip angys krepšyj! "Tie velniai prašosi jo, kad paleistų

juos; pasigailėjo jis jų, atrišo krepšį, paleido, tai jau visi, ką buvo sumušti, tai da — vis, ale jau vienas tai ką tik gyvas, kreivas, visas — kaip šuo. "Tie velniai nubėgo in peklą. Jis ten, kiek pagyvenęs, numirė; aina in dangų, jį Dievas nepriima, aina jis in peklą, tie velniai, pamatę savo neprietelių, tie duris norėjo užsidarytie, ale gerai neuždarė: jis 6mė ir inlindo. ,,Na, sako, aime kaziruot." "Tie velniai jau bijo jo, sako: ,,„tu mus aną syk sukišai in krepšį, tu gali ir če mus sukištie. " — „Na tai neisim iš pinįgų; aime iš tų putų, ką yra an katilų." — ,,„Na, tai aime." Pradėjo je kaziruot: jis iš jų iškaziravo pilną krepšį putų! Na jau tie velniai jį nelaiko pekloj, sako: „aik tu sau — tu mum padarysi če vel kokias baikas" ir jį išvijo. Dabar jis išėjo iš peklos, atrišo krepšiuką — išėjo daugybė žmonių iš tų putų; dabar Dievas jau tais dušias priima in dangų, jau ir tą kareivį priima drauge, kur ir dabar jis buna. (Nog Juozo Šinkevičiaus iš Ožkabalių).