Apė Jono meškaausio atsitikimus

Buvo toks meškaausis Jonas, paeinantis no tėvo meškino, o no motinos mergos; kada tai meškinas pavogė mergą ir susilaukė tą Joną, kurs ir vadinos meškaausiu; o jis buvo labai drutas. Numislijo jis aitie vandravot. Aina, aina jis, patiko tokį žmogų — nešasi an pečių kucių; sako: ,„kas tu asi, ir ką tu eu tuom kucium veiki?" — „Šu šituom kucium — jai ką pasakau, kad: ,,kuciau, duok!" tai jis tuo užmuša, o kad kur aš noru, tai aš jodau." — ,„Na, tai gerai, tai aisim abudu.'' Aina toliau, patiko žmogų ainant su byle; klausia: „ką tu su tai byle veiki?" — „Aš su šitaj byle in tris minutas galiu didžiausią dvarą pabudavot.'? — „Na, kad tu toks, tai aisim visi.“ „Aina toliau, patiko vieną ainant su krepšiu; sako Jonas: ,„ką tu su šituom krepšiu veiki?" Sako: ,,aš kad pasakau: krepšy, imk in savę, tai jis tuo paima viską." Aina j6 toliau, patiko žmogų ainant ir turint rankoj kančių; klausia: ,,ką tu su šituom kančium veiki?" — „Aš su šituom kančium galiu iš numirūsių žmogų prikeltie, nors ir tris dienas butu numiręs." — „Na, tai gerai; aisim visi.“ Aina jė, aina, niekur nieko nepriaina; sako tas Jonas: ,„ką mes če aisim visi! skirkimės.'' Emė visi išėjo savo keliais“ Ale dabar

mislija Jonas: ,„kas če busė" Jis kaipo buvo labai drutas, jis 6m6, pavijo tą su tuom kucium ir atėmė nog jo tą kuciu: ,„dabar, - sako, - kuciau, vyk tuos ir atimk nog jų, ką je turi!" "Tas kucius nubėgo, atėmė tą krepšį ir tą kančių ir tą bylę. Dabar, dagirdo tas Jonas, kad vienoj karalystėj karaliaus duktė vis naktij prapuldavo, o nieks negalėdavo ją išsaugot, kur ji naktij aina. Atėjo jis in tą miestą, užėjo pas šinkorių; pasisakė, kad jis galėtu išsaugot; teip tas karčemorius davė žinią karaliui, kad atėjo toks keleivis ir jis nor6tu dukterį išsaugot. Karalius jį pašaukęs, klausia jo: „ar tu galetum ją išsergėt?" — .„Galšče!' — „Jai išsergėsi, tai busi mano žentu." — ,,„Na, tai gerai — ją išsaugosu." Kaip atėjo vakaras, jis pasikavojo, kad jo ji nematytu; kaip jau gerai sutemė, sako toj duktė: ,,žemele sieroji, atsiverk." "Tuo žemė atsivėrė ir ji nugramzdėjo, o jis sako: ,,kuciau, ir tu drauge" — ir jau lekia jis paskui ją. Prilekė sidabrinę girią; jis nulaužė šakutę ir padav6 krepšiui, o kaip laužė, tai giria labai skambėjo, o toj pana sako: ,,„girele sidabrine, kodėl tu niekad teip neskambėjai, kodėl tu dabar teip akambi?' Lekė toliau, prilekė aukso girią, jis vėl laužė šakelę, toj giria suskambėjo; sako toj pana: ,,girele auksine, kodėl tu teip niekad neskambėjai, kodel tu dabar teip skambi?" Toliau prilekė deimantinę girią; jis laužė šakutę, padav6 krepšiui, o ta giria vėl suskambėjo, o toj pana mako: „„girele deimantine, ko tu teip skambit kad tu niekad teip neskambėjai!" Nulekė in tokį dvarą pas velnius; tie velniai ją labai dailiai šokino, ten jai visokių valgių buvo pristeliuota. Kada jau atėjo valanda skyrtis jėm, toj pana jau išėjo, o tie velniai ją palydi, o tas Jonas sako: ,,krepšy, imk tais torielkas, šaukštus ir peilius in savę ir tu, kuciau, — paskui!" ir vis paskui ją jis vis vilkos. Atėjo jau pas tą daiktą, kur tur išeit an žemės, sako: ,,„žemele sieroji, prasiskyrk." Prasiskyrė, išėjo toj pana, ir jis iššjo. Ant rytojaus, karalius klausia: „„n'o ką, ar susergėjai?''? — ,„Susergėjau," o toj pana sako: ,,ką tu susergėsi!"? — ,,Kaip aš nesusergėsui aš turu ir ženklus iš ano svieto." Dabar jis pradeda pasakot: ,,kaip ta žemė prasiskyrė, tu nuvėjei ir aš — paskui; paskui, kaip dalškei sidabrinę girią, aš laužiau

280 |

šakelę, giria skambėjo, sakei: girele sidabrine, kodėl tu teip niekad neskambejai, kodėl dabar skambii paskui prilškėm auksinę girią, aš vel laužiau an ženklo šakelę, tu sakei: girele auksine, kodėl tu teip niekad neskambėjai, tik dabar skambi? paskui prilėkem deimantinę girią, aš laužiau šakelę, giria suskamb6jo, tu sakei: girele deimantine, kodėl tu teip skambi, kad tu niekad teip neskambėjai? paskui nulčkei in tokį dvarą, ten tavę šokino, ten tau buvo pristatyta visokių valgių, gėrymų; paskui kaip grįžai atgal, tavę velniai palydėjo, o aš viską ten sujėmiau ir turu." — ,,Na, tai parodyk." — „„Krepšy, mesk viską iš savęs" — tas krepšys viską išmetė. Na, jau ji mato, kad jau jis ten buvo, jau nėr kas daryt, jau turštu už jo tekčtie, ale kad labai jis vargdienis, netinkamas in karaliaus žentus! Dabar ką jis daryst Atėjo vakaras, pasak6 savo bylei: ,,kad man in tris minutas butu pastatytas gražesnis dvaras, kaip karaliaus," teip toj byl6 6m6 kirst, statyt ir tuo, kaip be matant, pastatė dvarą gražesnį, kaip karaliaus. Ant rytojaus, žiuri karalius, kad toks gražus dvaras! Nusidivijo karalius, kas ten butu per dvaras? nusiuntė tarną, sako: ,,„aik, pavadyk tu to dvaro poną pas manę." Atėjo tas tarnas in tą dvarą, sako: ,,praš6 karalius, kad ateitumet pas jį." Sako: ,„tiek man pas karalių, kaip karaliui pas manę." Parėjęs pasakė karaliui; karalius užpykęs nusiuntė dešimtį kareivių, kad atvarytu jį pas karalių. Nuvėjo jė ten, pradėjo pildyt insakymą, tas mato, kad j6 per drąsus, sako: ,„kuciau, užmušk juos!" — tas kucius juos tuo užmušė. Karalius nesulaukia parvarant, sako: „kas tai yra, kad neparvaro?“" nusiunt6 dvidešimtį kareivių — ir tuos užmušė. Nesulaukdams, karalius nusiuntė da trisdešimtį — ir tuos užmuš6. ,,N'ale kas tai yra, kad visi negryžta?" Aina patsai karalius in tą dvarą; atėjo karalius, tuo jam pristatė valgių, gėrymų, bet karalius sako: „aš pas tavę negaliu ne gert, n6 valgyt — tu ma? daug iškados padarei, užmušei tiek kareivių." — ,,Na, tik sėsk, aš tuos tavo kareivius galiu iš numirusių prikeltie." — ,,„Na, tai prikelk." Jis pasak6 savo tam kančiukui, sako: ,,aik, prikelk iš numirusių tuos kareivius," tas kančiuks nubėgo, emė kapot, šmakščt per tuos negyvėlius ir visi atgijo.

Kaip atgijo, padarė jėms balių: visi gėrė, valgė; po tam baliui visi sugryžo pas karalių, ten tuojaus surengė vesiailią ir apženijo su taj savo duktere. O koks ten balius buvo! Aš ten buvau per kukorių, valgių visokių stelevau: krampų kruopų, pastarnokų, saldaus skilandžio ir lašinių kuklių. (Nog Juozo Šinkevičiaus iš Ožkabalių).