Apė vieną „pakutavojančią" dušią

Kitą syk viens stiprus viras 6jo iš karčemos gerai insigeręs; atėjo pas kapines, žiuri — stovi baltas viras an kapinių — jam pro tais kapinias reikia aitie. Atėjo ties kapinių vartais — išeina tas baltasis; priėjo, o žinoma, kaip pusgirtis, tai vis drąsesnis — Sako: „tegul bus pagarbitas," o aus sako: „ant amžių." Dabar mis lija: velnias nesakys: ,„ant amžių amžinųjų, amen.' Sako tas žmogus: ,,ko tū nori no manęs?" Sako: „,ašče jau pakutavoja penkesdešims metų, o kad aš, budavo, rodausi kam, tai žmonės manęs bijo, bėga no manęs, aš negaliu su žmogum pašnekčt. Ar tu manę ne apneštum ap6 kapines tris ailias?" Sako: „galiu apnešt" ir mislija sau: jaigu jis manę ims smaugt, tai griebsu už kojų ir trinsu."" "Tas apsikabino su baltom rankom už kaklo, o jis nieko nejaučia sunkumo: „na, sako, tai kabikis. o Sako: ,,jau užsikabinau.'?" Dabar jis jį apnešė apė kapines tris ailes ir paleido, o tas nabašnįkas jam padėkavojo, sako: ,,aš kaip gyvas buvau, tai, budavo, niekad

aš neinu apė bažnyčią, tai už tai turėjau teip ilgai pakutavotie, o kad ne tu, nebutum tu manę apnešęs, tai da buče turėjęs kasžin kol" če vargtie, o dabar da sykį tau dėkui, ir jau aš dabar aisu in dangų" ir prapuolė jam išakių. (No Gavieno iš Balsupių).