Apė priešgynę Žmogaus pačią ir velnią

Buvo toks žmogus, jis turėjo pačią vardu Jadžia: ale jėdu labai nesutiko, kad ji jam labai priešinga buvo. Kad jis kada, budavo, jei liepia nors valgyt išvirt, tai jau ji jam nevirs, o kad liepia nevirt, tai ji išverda. "Tam žmogui teip nusibodo su jaj gyvęt, kad jis ją neturi kur padėetie. Ale sykį aina jis in tokias pelkias su maišu malkų, o jei sako: „ale tu neik." Kaip jis liepia neit, tai ji, pačmus maišą, ir aina. Atėjo rado j6 krosnį akmenų, sako: ,,tu tų akmenų neimk,' toj sustojus jau ir dedasi akmenų in maišą. Sako: ,,„tik ned6k daug," toj prisikrovė ir neša. Aina per tokią balą; jis tūščiom perėjo, o ji, kaip vilko akmenis, bala pratruko ir nuskambėjo toj jo Jadžia. Parsinešs jis malkų, išsivirė valgyt, perbuvo vieną, kitą dieną, jau jam vienam — n8 šis, n6 tas. Sako: ,,kokia buvo pati, tokia, o vis buvo geriau." Pajem6 kirvį ir aina in tą balą žiūrėt, sako: „Ar tik kur aš ją nerasu." Atėjo pas tą balą, girdi jis, kad kas baloj' atsišaukia; jis an virvės pririšo kirvį, nuleido, mislydams, kad jo pati užsikabįs, ale užsikabino už kirvio — jis traukia, ale ištraukė — n6 šis, n6 tas, nė ten žmogysta, ne gyvulis, lyg butu veršis, ale ragai nulaužti — o tai buvo velnias. Sako: ,,ko tu nori, žmogeli, kad aš padaryče, ką tu manę išgelbėjai?“" ,,Aš nežinau, ką tu man padarytum." — Na tai aš aisu, pristosu žmonis, o tu tris syk galėsi ait gydyt, ale ketvirtu syk jau tu neik, ba jau man teksi." "Tas velnias tuo nubėgo inlindo in kunįgaikščio dukterį, 6m6 toj durnavot ir per ją pradėjo šnekėt, kad ją nieks neištaisys, kaip tik toks ir toks žmogus. Išgirdo tokią kalbą, tuo jį pargabeno, . o jis kaip tik atėjo prie sergančios, tuo tas velnias pab6- go; pana liko sveika. Jis no to kunįgaikščio gau? dikčei pinigų. Tas velnias nubėgo, inlindo in karaliaus dukterį, tuo ir ta 6m6 durnavot: jau kaip žinojo, kad jis kunigaikščio dukterį išgydė, jį tuo ten pakvietė. Jis kaip tik atėjo, velniuks pabėgo, toj pana liko sveika; už tai jis gau' daug vėl pinįgų. Tas velnias nubėgo pas kitą

karalių ir vėl inlindo in dukterį; jį pašaukė, jis vėl išgydė. Jau jam gana gydymo, jau jis surinko daug pinigų. Ale tas velnias nubėgęs inlindo in karaliaus sunų: dabar jau žino daktarą, šaukia jį; kad išgydytu — jau jam nevalia, jis neina. Sako: ,,„visur gydei, o pas manę neini, tai tau reik galvą nukirst, o kaip jau jis turi gerai pinįgų, gaila jam galvos; sako: „suvadįkit kokią 40 bobų." Pašaukė tuo tiek bobų, atėjo jis pas tais bobas ir sako jom: „aš kaip barkštersu in duris, tai jūs r6- kit visos an syk: ,„Jadžia, Jadžiali" Dabar tas daktaras inėjo pas tą karaliuną, o tas velnias šoko jau jį smaugt, jis barkštere' in duris, tos bobos kaip suriko: „Jadžia, Jadžia," tas velnias sustojo ir klausia: ,,n'o kas če teip rekiat" Sako: ,,pamatė mano pačią ateinant, tai šaukia Jadžia, kad aitu vėl tavę smaugt." — Kad ji če ateina, tai jau aš būgsu šalin, jau ašbuvau jos naguos, ji man ir ragus nusukino." "Tas velnias pabėgo, o tas karaliaus sunus liko sveikas, o jis gau' daugybę pinįgų no to karaliaus ir jau vedš kitą pačią, turtingai gyveno. (No P. Ivanaucko iš Ožkabalių.)