Apė velnią ir Apolioniją

Buvo toks labai turtingas ukinįkas, jis turėjo vieną dukterį Apolionija vardu. Ale sykį paprato pas tą Apolioniją jaunikis, ir, budavo, kiekvieng naktį tas jaunikis ateina ir teip jūdu gyveno per dvyliką metų. Ale sykį toj' merga apčiuopė, kad to jaunikio viena koja arklio, kita gaidžio — jau ji visa persigando: ,,na, dabar, sako, kas če bus, kad aš su velniu gyvenu tiek metųi" Kitą dieną vakaran ji duris užrišo škaplieriais, užsižibino vaškinę žvakę ir sedi. Kaip tik sutem6, jau jis ateina; atėjo prie durių negali ineit; sako: ,,Apolionija, adaryk duris! kodėl tu užsidarei, kad tu per tiek metų niekad neužsidarei, tik šiądien?" Sako: ,,„aš tavę neleisu — tu velnias." — ,,Kad neleisi, tai mirs tavo tevas." Sako: „tegu miršta, o jau tavęs neleisu, nes tu velnias." Numir6 tėvas; tą tevą palaidojo; kitą vakarą ateina vėl tas velnias, barškina pas duris: ,,Apolionija, atidaryk duris!“ — „„Neadarysu — tu velnias." — „Kad n'adarysi, tai mirs tavo motina.'? Sako: „tegu miršta." Tuojau numirė motina, tą motiną palaidojo, ji sako savo giminėm: ,,rytoj aš numirsu, tai jūs manę kaip indėsit in grabą, tai iškaskit apačia slanksčių skylę ir grabą išstumkit apačia slanksčių, lydekit manę per laukus, o pakavokit an gryžkelės." Vakare atėjo tas velnias, sako: ,,Apolionija, adaryk duris!" Sako ji: „,n'adarysu, nes tu velnias." — ,„Tai mirsi tu." Sako Apolionija: ,„numirš tėvas, motina, o kas če man mirt?" Tuo ir ji numirė. Kaip-ji gimin6m savo pasaks, teip anie viską išpildė: vakare atėjo velnias, klausia slankščių: „,„slanksčiai, ar lydėjo per jus paną Apolioniją?" Slankščiai atsakė: „ne.“ Klauss kelių: „ar lydėjo?'? Tie vis sakė; „„he." Ir jis nieko neatrado, kad jam pasakytu kur nulydėjo Apolioniją ir teip ji jam pragaišo,

o jis jos ješko ir jėško. An tos gryžkelės, kur užkas6 Apolioniją, išaugo puiki kvietka. Ale sykį važeu' karaliunas, pamatė, kad tokia puiki kvietka, siunčia savo važiuetoją, sako: „,aik, nuskink tu man tą kvietką." Tas nuvėjęs norėjo skintie, toj kvietka prapuolė; jis mato, kad jau jam nesiduoda skint, aina pats. Kaip jis atėjo, nuskynė tą kvietką, parsivežęs namon, užkišo už zerkolo; tai kaip nieko toj stuboj nėra, tai toj kvietka pasiverčia in paną ir šukuojasį galvą prieš zerkolą. Pamatė sykį tarnas, kad iš tos kvietkos pasiverčia pana, dasižinojo karaliunas, sako: ,„negali but." Ale bet nuvėjo pas duris per rakto skylę saugot ir jis pats pamatė, kad neišpasakyto gražumo pana: kaip tik duris subarškina, teip toj pana pasiverčia in kvietką ir už zerkolo. Dabar jis pradėjo klausinėt visokių žmonių, kaip jis ją galėtu pagautiet Viens jam teip pasakė, sako: „reikia padaryt šilkų tinklą ir reikia pakabįt palubėj, o šniurelį reikia laikyt už durių, o kaip ji stos pana, tai reikia šniurelį patraukt, tai tas tinklas puls jai an galvos ir ji negalės pasiverst in kvietką. Teip tuo viską, kaip eakū, pritaise: kaip ji stojo pana, tuo tą šniuruką už durių patraukė, užpuolė jai an galvos tas šilkų tinklas ir — jau stovi pana. Dabar tas karaliunas sako in tą paną: ,,„dabar mudu ženysimės," o toj pana jam sako: „jai tu nori su manim ženytis, tai turėtum važuot vinčiavotis an gryžkelės, nes kaip mudu važųosim vinčiavotis in

bažnyčią, tai manę nuneš." — „Kas tavę gali nunešti aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilsktie!" — ,,Na, matysi, kad manę

nuneš." "Tas karaliunas jos neklausė: tuo sutais6 balių, aplink pastatė kareivius, vienus pėsčius, kitus raitus, su armotom, su visukuom, mįslydams, kad ją nog jo niekas negaletu pavogtie. Atvažeu' gražei iki bažnyčei; ainant per šventorių, pakilo vėtra ir nunešė tą paną, tik tokį balsą išgirdo, sako: ,,„aš septynias poras geležinių čoverykų nuplčšiau, pakol tavę radau!" Negalėjo tas velnias ją tuo syk iš stubos išimt, tai jis ją pajėmė iš karališkos galybės. (og Juozo Broko iš Ožkabalių). |