Apė vieną vaikiną ir velnią

Buvo toksai vaikins, jis budavo mato velnius. Sykį jis nuvėjo in vesiailią, pamatė per durių skylutę velnią bešokant terp šokėjų. Jis kaip tik inėjo in stubą teip ir griebė mušt tą velnią, o kiti nieko nematė, su kuo jis če raujasi. Jis tą velnią — mušt, draskyt, o tas velnias jo prašytis, kad paleistu. Sako: ,,aš tavę neleisu." Sako tas velnias: ,.aš tau duosu, kiek tu nori, pinigų, tik tu manę paleisk.'? Sako tas vaikins: ,,aš daug nenoru, tu man pripilk šitą skrybėlę, tai man bus gana; jai nori aiva pas manę namon, galėsi man pripylt." Parėjo jėdu; tas velnias nubėgo pinįgų — o ten pas juos buvo sklepas — jis 6m8 išpjovė skrybėlės dugną, užstatė an sklepo langelio, o tas velnias atvilko gerai pinįgų, išpylė in tą : skrybėlę — nuskambė' in sklepą. Velnias atnešė dau giau išpylė — vis nematyt. Tas velnias neše-nešė, o ten kol galė' tai pylė in tą sklepą, o paskui tepjau velnias

surinkęs iš visur, pripyls lygmala tą skrybėlę, o pripylęs, nuvė' sau padaukais, o jis su tiek pinįgų ir neblogai sau gyveno. O tas velnias, kaip jau atstojo no to vaikino, tai jis nukudulevo in vieną karalystę ir pristojo to karaliaus dukterį. Budavo dieną ji tyka, o naktij ją meto, tranko ir visaip kankina. "Tas karalius visur išleido raštus, kad kas atsirastu, o tą jo dukterį išgydytu, tai butu žentu. "Tas vaikins pamislijo, rasi, sako, tas velnias tenai nusivilko. Aina jis pas tą karalių, užėjęs pas vieną gyventoją to miesto, sako: „aš noreče ait pas tą poną pažiurėt, gal aš ją išgydyče." Tas žmogus, nuvėjęs, pasakė karaliui, sako,kad atsirado če toksžmogus, ką noretu tą karaliunaitę išgydyt. Karalius tuo jį vadino pas savę; tas vaikins atėjo pas sergančią, pamatė, kad ten tas pats velnias; sako tas velnias: ,,ko tu če atėjai?" Sako: „atėjau pas tavę pažiurėt, kaip senei mačiau," o jis turėjo vienam kišeniuj prisipylęs riešutų, o kitam kulkų. Dabar tas vaikins kremta riešutus; tas velnias klausia, ,,ką tu če kremti?" Sako: ,,riešutus— ar nori ir tu?" Sako tas velnias: „gali duot." "Tas padavė jam tų kulkų; tas velnias kulkas kremta, kad net iš dantų žarijos krinta: vis tas — riešutus, o tas — kulkas, ir jis graužė iki gaidžių, — ale jau tas velnias nor' keliaut, kūr jam reikia. Kaip tik žengė per slankstį, gaidys — kakarieku! iš to velnio tik smala pasiliejo, prapuolė, toj pana liko sveika, o tas karalius juodu apženijo, o po t8- vų liko karalium. (NVog J. dinkevičiaus iš Ožkab.)