Apė vieną žmogų, kurį velnias padarė karaliaus žentu

Pas vieną ukinįką buvo tarnaitė; ji ten betarnaudama susilaukė sunų ir nepoilgam numirė — liko tas vaikas mažas. "Tas ukinįkas jį užaugino, išmokino, ir tarnavo jis pas tą ukinįką daug metų; pergyveno iki po trisdešimts metų. Ale jau jam pabodo be tarnaut, sako in ukinįką: „jau man bus pas tavę tarnautie, užmokčk man algą už tiek daug metų, bus man gana pinįgų — aš jau galėsu be darbo gyvętie." Dabar tas ukinįkas pradėjo šnekčt, sako: „aš tavę mažą užauginau, išmokinau, kiek tu man suplėšei drapanų, kiek tu man duonos sudarkei! ardams du jaučiu pagadinai ir da akėdams kumelei akį rimbu iškirtai." Jam viską išrokau' — daugiau nepriguli jam, kaip tik viens šeštokas! Dabar jis

užsirustinęs ant ukinįko, sako: „kad aš tau per tiekdaug metų teip teisingai tarnavau, o jau man po rokundai tik šeštokas priguli, tai ką jau daugiau šnekėt?" Mislija Sau: n'imče tą šeštoką, tai ką pelnysi?" Sako: ,,še man tą prigulintį šeštoką, o jau aš pas tavę vienog nebusu." Atidavė jam tą pinįgą; jie, pačmęs aina sau, — o tai buvo šilta. Atūjo in pagirį, atsigul6 pasils6t ir užmigo. Atbėgo velnias ir pavogė nog jo tą pinigą, parnešs in peklą pasigyrė vyresniamjam velnių, kad jis pavoge no tokio žmogaus šeštoką. Ans vyresnysis sako: „negerai padarei: jis už tą šeštoką tiek daug metų vargo, o tu nog jo pavogiai — nešk jam atiduok, o da užtai jį žiurėk, kad karalium padarytum." Tas velnias tuo atnešęs atidavė jam jo šeštoką ir sako: ,,aik šen dabar tu paskui manę." Aina jis paskui: nuvedė jį tas velnias in tokį dvarą, tam dvare nieko, o nieko nebuvo — jokia gyva dušia, jį ten paliko ir sako: ,če tu buk trejis metus, tu če turėsi valgyt ir gert, ale per tuos tris metus nekirpsi plaukų, nepiaustysi nagų ir nesiprausi." — Gerai," sutiko an to, liko jis tam dvare, o tas velnias išnyko. Baigiantės tretiem metam, nuvėjo tas velnias pas vieną karalių, sako: „laukit, rytoj atvažuos jaunikis," o tas karalius turėjo tris dukteris. An ryt jau pasirengę dukterys laukia jaunikio. Tas velnias tuo sutais6 arklius,

karietą, pats s8do važnyčiot — veža jaunikį pas karalių.

Atvaževę, atėjo in pakajus; pamatė viriausia duktės tą jaunikį, sako: ,,velyk pasikart, n6 ką už tokio tekėt."

Antroji sako: ,,velyk iš šito trečio aukšto pult in žemę ir užsimušt, n6 ką už tokio teketie," o jauniausia sako:

„„jai mano butu, aš už jo tekėče." Jėdu susėdo, pavalg6 pietus, ir išvažeu'. Kaip tik parvažeu' in tą dvarą,

tuo viens velnias — plaukus kirpt, kits — barzdą skust,

kits — praust, rengt; tuo aprengė gražei visą, kad net miela — ponaitis! Kitą dieną jau pasibaigė jo tie trys

metai; pasikinkė velniai in karietą šešetą arklių: tuo

viens s8do važnyčiot, du už lekojus, viens piršliu. Atpyškėjo pas tą karalių; tuo toj viriausia dukt6 pamatė,

kad toks gražus jaunikaitis, ta, tuo nubėgus an aukšto,

pasikorė iš gaileščio; antroji, pamačius per langą išpuo-

16 ir užsimušė, o su taj jauniausia apsivedė ir liko karalium po vuošvio pėdų, o anos dvi teko velniui. (Nog J.

Broko iš Ožkabalių )