Kaip velnias žmogui kumelę paskolino

Kaip kitą syk prie baudžiavų, buvo toks pavargęs ukinįkas; jis jau teip nusigyveno, kad jis neturėjo nė vieną kumelę. Nežinau dėl kokios tai priežasties jam atved6 velnias šyvą kumelę; sako: „atvedžeu, tau kumelę — turėsi kuom Kas es o kad prasigyvęsi, tai tu man ją atiduosi." "Tas žmogus nudžiugo, gavęs kumelę, sako: „jau tik galesu lauką dirbtie ir baudževą kiek tiek atliktie.'? Toliau iš tos kumelės prisiveisė arklių, 6m6 pardavinčtie ir jau dailei prasigyveno. "Toj kumelė kaip paseno, o velnias neatėjo jos atimt, tai jis ją pardavė, o kaip jis ją tik pardavė, an ryt jau velnias — če. ,,Na, sako, parodyk šyvutę; rasi tu per tiek daug metų sukudinai?" Sako: ,,paspėsi pamatyt; da pirmiau parodysu tau savo turtą, ką iš tos tavo kumelės prasigyvenau." Nuvėjo in stubą, davė gert ir valgyt: tas velnias apsigėr6. Aina in sodą, stovi tuščias avilys; tas velnias klausia: ,,O kas če?" Sako: „tai mano tėvas turėjo akuliorius, tai nog jo akuliorių makštis." Sako:

„„tai duok man juos." — ,„Gali imt." Tas velnias, užsidėjęs tą avilį, aina toliau. Pamatė velnias akšččes 8enas, sako: „o kas če?" — ,, Tai, girdi, mano tėvo nabašnįko šukos no usų." — ,,Tai duok man." — „Gali imtie." Tais akččes užsimovė an galvos; pamatė spragilą, sako: ,,kas če?' — „Tai mano tėvo botagas." —

„„Tai duok tu man, tai bus man šyvukei pamuštie." — „Gali imtie." Užsikabinęs tą spragilą an peties, aina toliau, pamat6 piestą; klausia: „kas čet" — „Tai, sako, mano tėvo cukrinyčia." Pamat6 toliau 1ąstas: ,,o kas če?" — „Tai mano tėvo tabakierka.'' — ,,„Tai rasi ir tą man duotum?" Sako: ,„gali imt." "Tas velnias susikrovė viską an pečių: „n'ale, sako,jau viską apžiurėjom,ale dabar jau parodyk šyvukę." Tas žmogus sako: ,,„ak, kad teisybę pasakius, tai aš iš tavo šyvosios mažą naudą turėjau: pabuvo pas manę porą metų ir kaip išė', tai iš6' in girią, o dabar jau kiek metų braukia vasaroją, kad ką pasėju

pagirij, o kad noru ją pagautie, tai aina in girią, vuodeg4 užsidėjus an pečių!" — „Na tik tu man parodyk, kur ji, aš ją paimsu." Tas žmogus nuvė'in girią, parodė mešką, o jau biskį tamsoka buvo, tai jis nematė, koks plaukas; tas velnias, kaipo miklus, jis tuo užsčdo an tos meškos, ale, su tiek gramozdų, meška pajautė, kad jau sunku, tai toj per girią — begt! Tie jo gramozdai už šakų kabitis ir tuo ta meška numetė tą velnią ir pati nuvė" per girią. Atėjęs pas žmogų sako: „dėkui tau, kad ir neišlaikiau, ale bet inpenėjai tu man šyvukę..... (No L. Jankaucko iš Bartnįkų.)