Apė bičiuliavimą su velniu

Buvo toks pavargęs ųkinįkas, jis turėjo vieną dukterį,ale jis teip pavargęs, kad jis netur ką daryt. Sykį nuvėjo in girią ir šaukia, kad ateitu pas jį velnias: tas ne tinginys — tuo pribuvo pas jį, klausia: ,,Žmogau, ko tu nori no manęs, kad šauki?" — Sako: ,,man bėda, aš noru no tavęs pinigų gautie." — „Galėsi gautie, ale turi tu man parašyt savo dušią, kad po 20 metų tu busi mano." Tas žmogus sako: ,,gerai, aš viską tau padarysu, kad tik tu man duosi pinigų." Parašė tam velniui duūšią; velnias jam davė pinįgų ir tiek davė, kiek jis kada norėjo. Gyvena dailei žmogus: pirko sau arklius gerus, pirko kočą, važinėja, kaip didžiausias ponas. Žmonės mislija, iš kur jis teip pralobo graitai, o jis sau per 20 metų puikei Išbavo. Kada jau jis apsirgo, at6jo velnias, pasakė jam kada mirs, tai jis pasakė savo dukterei: „kaip aš numirsu, tai už manę n6 nesimelskit — kad n6 neskambįtu ir manę nelaidot an šventos vietos, manę išvežt in plynę, in pelkę, ten kur joks žmogus neužeina, n6 gyvulys, o katras manę apsiims nuvežt in pelkę, tai tam paskiriu tris tukstančius rublių, ir tai ištaręs visas pajuodo, kaip anglis, saburė kojom ir atliko, ir pasidar6 baisi pragarinė smarvė. Teip tuo ta duktė davė padaryt grabą, tuo jį inguldė, pakink6 arklius in vežimą; atsirado viens iš kaimo drąsus vaikinus — ir vežt jis jį. Bevažuojant, pradėjo antvožas kilt; tuo tas antvožas nusivertė ir jau negyvėlis atsis6do. "Tas vaikins iš baimės, pametęs — bėgt. Patiko ateinant tokį žmogų: „kurtu begi?" Sako: teip ir teip, jau man bėda." Sako: „„gryžk." Atėjo abudu pas tą negyvėlį, išėmė iš kišeniaus peilį, pjovė kryževai per kaktą, paguldė, užvožė, sako: ,„dabar gali važūuot, jau daugiau nekels." 'Tas žmogus nuvė', o jis taiso arklius važuot, ale sykiu pakilo vėjas, pagriebsė tą grabą, išnes6 iš vežimo ir nunešė in tą jo prašytą plynę. Tas vaikins parvažeu' su taj jo duktere, apsived6 ir dailei, turtingai gyveno. (No L. Jankaucko iš Bartnįkų.)