Apė vieną pavargėlį ir velnią Dulių

Buvo viens toks stubelnįks, jis turėjo pačią ir kelis vaikus. Atėjo blogas metas, kad jis neturi n6 pats ką pavalgyt, nė pačei, vaikam duotie. Pajėmė jį nekantrumas: jis mislija sau, kas če dabar bus? Sako: „užrašyče velniui dušią, kad tik gauče pinįgų, 0 nereiktu badu mirtie," — o tai buvo girioj, jam malkas berenkant. Visi velniai nori žmonių dušių, o tas, ką atsivilko visai priešingai. Atėjo pas jį tas velnias, sako: ,,aš nenoru užrašo, n6 tavo dušios, aš tau galiu paskolįt pinįgų, o už trijų metų, tu tai gali man tuos pinįgus in šitą girią an šios vietos atnešt, o atnešęs ir pašauk manę: ,„Duliau- Duliau," tai aš ateisu." Sako: „valandą če pastovėk, tai aš tau atnešu pinigų." Tas žmogus biskį palaukė, velnias atnešė jam maišą sidabrinių pinįgų, sako: ,„,te ir maitįkis." Tas žmogus iš džiaugsmo padekavojo velniui, pinįgus parsinešė namon ir jau jis pirko sau visko. Po trijų metų žmogus jau gražei prasigyveno: nunešęs tokius pinįgus girioj, in tą patį daiktą ir šaukia: ,„Duliau- Daliau! atnešiau pinįgus atiduot...." Atsiliepė girioj' balsas, sako: „jau Dulių perkuns nutrenkė in pragarą, daugiau jis pas tavę neateis — gyvenk sau sveikas su tais pinigais." Tas žmogelis už tuos pinigus pirko sau namus ir turtingai gyveno. (No M. Aidukaitienės, Ožk.)