Apė vieną virvinįką ir velnią

Vienas virvinįkas prisivijo daug visokių virvių, pasiprašęs nuo kaimyno arklius, nuvežė in jomarką parduotie; visas virves jis išpardavinėjo, tik jam viena liko ir jau važuoja sų jaj namon. Atvaževo in girią, patiko tokį ponaitį; klausia: ,,kur važinėjai?“? Buvau jomarke su virvėm." — ,„O ką, ar išpardavei visast" — ,, Viena liko." — „„Na, tai parduok tu man tą virvę." — „Gali pirkt, aš dėl savęs ją nelaikau." —,,Kiek tu už ją nori?" — „Aš pardavinėjau po du auksinu, o kaip paskutinė, tai tau atleisu dešimtuką." Sako: ,,gerai, važuok paskui manę." Privažiavo tokį takelį; sako tas ponaitis: „mesk če tu tą virvę." "Tas žmogus pamets an to takelio. Sako tas ponaitis: ,,važuok če paskui manę toliau, tai aš tau atiduosu pinįgus už virvę.'? Pavaževo toliau, rado pievą, pervaževo per pievą, pakraštij' girios privedė tas pas duobę, o toj duobėj pripylta pinįgų; sako tas ponaitis: ,,dabar semk če tų pinįgų, kiek nori.' Tas žmogus prisipylė in vežimą tų pinigų, kiek jis norėjo, ir nuvaževo savo kėliu namo', padėkavojęs tam ponaičiui. Parsivežus tuos pinigus, jau jam nereikė' daugiau virvių vytie. O tuos pinįgus buvo atnešęs tenai užkast vienas turtingas ukinįkas. Kaip jis atnešė kitą syk pinigų da dapyltie ir užkast, žiuri, kad jau nėra pinigų, jis iš nerimų bėga taku, rado an tako gulint ir virvę, jis tuo pagriebė virvę ir pasikorė an medžio šakos ir teko velniui to ukinįko dušia, o tas ponaitis tai buvo velnias. (Nog Onos Paliuliutės iš Ožkabalių.)