Apė berną, kurs su velnio pašalpa gerai apsivedė

Kitą syk buvo toks bernas pas ukinįką, jis, pergyvenęs pas jį kelis metus, sako: ,,jau nubodo man če be bernaujant, laiks butu vestie, o liuosam pabutie, ale, 8ako, kad nėra pinigų an vestuvių." Pradėjo viens sau mįslytie ir rupįtis, kur jis pinįgų gautu. Aina jis sykį keliu, patinka tokį ponaitį; tas ponaitis klausia ir sako: „delko tu, žmogau, teip nusiminęsi" Sako: ,,„aš nusiminęs, kad aš jau nor6če apsipačiuotie, o an pradžios gyvenimo reiktu man nors 50 rublių, o niekur jų gautie negaliu." Tas velnias visai nusijuokė: „kad tau tik tiek mažai reikia, o da tu bėdavoji — aš tau galėsu duotie vi- 88 maišą sidabrinių, o manę užtai paprašysi ant vestuvių sako: ateik rytoj vakare ant šito daikto, tai aš tau atnešu." An ryt vakare atėjo tas žmogus an to kelio, atneš6 tas velniuks jau maišiuką pinįgų ir sako: ,„kaip jau bus tavo vestuvės, tai če ateik manę paprašytie." Parsinešė jis tą „maišą pinigų: kaip jis pirma apskuręs buvo, tuo gražei apsiredė i ir jau pasikalbino sau mergą, davė užaisakyt. Ale jis susimislijo: ,,kas če bus, kad reiks an vestuvių velnią prašyti Sako: „gali nebut gerai." Pasišnekėjo su išmintingų žmogum, ans jam sako: „kad jaigu klaustu velnias, kas bus- piršlys, sakyk, kad paprašei kunįgą, o velnias kaip kada kunįgo bijo, o jaigu noretu ateit, tai an galo sakyk, kad — perkuną in muzikantus užprašei, o jau jis perkuno tikrai bijosi. Jau prisiartino diena ir vestuvių; aina jis an to kelio paprašyt tą vel nią, o atėjęs jau rado jį belaukiantį. Klausia velniuks:

„„N'o koks bus piršlys?" Sako: ,„kunįgą paprašiau.'' — „„Tai gerai — su kunįgais nevisada gaunu pasišnekč6tie, tai nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsu;"? o svočia kas bus?" — „Ten kaimynka mano.'' — ,„Pažystu, yra gera žmona; o kas bus už muzikantą?? Sako: „„muzi- "kantą gerą paprašiau: ketinu gerą vesiailis keltie, tai ir muzikantą gerą paprašiau perkuną." — ,,„Tailabai negerai padarei, kad perkuną pasmei in muzikantus, aš su juom nesutinku ir visai jo n6 patiktie nenoru, jis manę kaip sykį trenkė, tai mažai gyvas likau — da ir po šiai dienai kairį šoną skauda; tai jau aš pas tavę an vestuvių neisu ir tau pinįgus dovanoju." "Tas žmogus sugryžo, apsivedė, ir laimingai su pinįgais gyveno. (No Barono iš Bartnikų.)