Apė Žmogų, kurs velnius prigavo

Kitą syk gyveno vienas neturtingas žmogelis prie didelio ažero, jis budavo užsiima vis gaudymu žuvų ir iš to maitinosi. Ale vieną sykį išvažiau' an ažero žvejot, iškilo baisus vėjas, pradėjo jo laivelį metyt in visus šonus. Jau jis, jausdams prapultį, pradėjo šauktis in visus šventus, bet jokios pagelbos mato nera — vėjas neapstoja: pradėjo šauktie pagelbos prakeiktųjų. Kaip tik tai ištarė, teip pas jį pribuvo velnias ir sako: „jai nori, kad aš tavę išgelbččia iš tos prapulties, tai tu man turi pasirašyt; mes velniai, per dvidešimts metų tavęs klausysim, o po dvidešimts metų tu busi mus." "Tam žmogui nera kas daryt, tur prapultie — jis teip pasiraš8, o tas velnias jį išnešė an kranto. Po tų parašų jam viskas sekasi, ką jis nori, tai tie velniai jam tarnauja. Ale jis apsimislio ap6 ateinantį gyvenimą, sako tiem velniam: ,,pastatykit geležinius namus tokius drutus, kad jokia galybė jų sugriautie n6 sudraskytie negalėtu.'? "Tie velniai tuo pabudavojo, nes velniam viskas tuo galima padarytie. Klausia žmogus: ,,ar jau pastatet?" — „Jau." — „Ar juos nieks uegalčtu sugriautie?" — ,,„Nieks jau jų nesugriaus, tie stovės iki pabaigai svieto.'' — ,,„Na tai, sako tas žmogus, dabar suveikit visi in tuos namus, aš jum turu visiem didelį daiktą pasakytie." "Tie velniai rinkosi per kelias dienas, pakol susirinko, o viens toks šlubas, buvo toli iškelevęs, tas nežinojo to seimo ir jis nepaspėjo. Klausia žmogus: „,ar jau visi susirinkot?" Sako velniai, kad „jau.“ — „Na

tai aš pirma jus užrakįsu šituos' namuos', o paskui pa- - sakysu." Em6 užrakino ir sako: ,,dabar aš važuosu pasivažinčtie" ir išvažeu' in Rymą pakutavot, o tie velniai iš tų namų negali išeitie. In tą syk parsivilko tas kreivis ir paleido visus velnius: tie velniai — vytie. Pavijo, sako: ,,kur tu važuoji?" — ,,„Aš če važuoju biskį pasivažinetie." — ,„Gryžk, nes mes tavę pasmaugsim.? — „„Da neturit valios, da nepasibaigė metai, da iki pasibaigs metai, tai jus man turite išmuryt murą iš vienų aguonų grudų." "Tie velniai pradėjo darbą dirbtie, o tai buvo negreitas darbas; pakol pastatė, jis nuvažeu in Rymą pas šv. tevą, pradėjo pakutavot ir tie velniai jau negau"' jo dušios. (og Barono Bartnįkuos).