Apė turtingą ukinįką, kurio skuron buvo velnias inlindęs

Buvo toks gaspadorius, jis turėjo sunų ir dukterį; jis buvo labai bagotas. Su pagelba velnio jis turtą surinko, o ap6 tai nieks nežinojo. Leido jis vieną vaiką mokįtis; tas vaiks išsimokino, pastojo kunįgu, gyveno parapijoj, o tas tėvas to kunįgo apsirgo ir jau jautėsi, kad jau mirsęs. Insak6 sunui, kad jis kaip numirs, tai jį po mirties pirmiau nuneštų in pirtį, o paskui po nakčei parnešt namon ir pašarvot. Ale atėjo in tą syk toks ubagas; jis girdėjo tą tėvo kalbą ir tuo po tai kalbai t6- vas numii6. Teip tas ubagas drąsus labai buvo: jis tuo numirėlį in pirtį ir pasikavojo už krosnies. Ale atnešė tą negyvėlį in tą pirtį, uždarė, o tą senį pajėmė baimė, jau jis pradėjo poteriaut. Naktij atėjo velnias, pajėms tą negyvėlį, kaulus iškrėtė, o in skūrą pats inlindo. An ryt tėvą parnešė namon, pašarvojo an lentos. Ale nusiuntė parvežtie tą kunįgą an laidotuvių, o tas ubagas aina keliu priešai patiktie kunįgą. Patiko tą kunįgą, pagarbino, o paskui sako: „prašau, kunįg6li, sustokit." Tas kunįgas sustojo; sako tas ubagas: ,,važuojat palaidotie tevą?" Sako kunigas: „teip." — ,„Ale, sako tas ubagas, tėvas, prieš mirsent, insak6 sunui, sako: kaip aš numirsu, tai jus manę pirmiausia nuneškit in pirtį, o po nakčei, sako, jus manę parneškit ir pašarvokit; aš tą viską girdėjau, tai aš nuvėjau in tą pirtį, užsislepiau už krosnies; atnešė tėvą in pirtį, vakare atėjo velnias, iškr6- tė kaulus, o in skurą pats inlindo ir dabar guli pašarvotas." "Tas kunįgas sako: ,„šen sesk pas manę in vežimą — jai bus teisybė, tai tu turėsi toj vietoj, iki gyvas busi, duoną, o jei neteisybs bus, tai aš tavę žinosu kur padėt." "Tas kunįgas sugryžo atgal prie bažnyčios, pajėme kamžą, stulą, knįgas, katilaitį, krapylą ir šv. vandeps, o tas ubagas sako: ,,jau dabar gerai, kunįgeli, šventįkit." Atvaževo tas kunįgas namon ir sako: „tai tėvas numirė,'' ale jis jį n6 ne sveikino, n6 nieko, tik tuo' apsiredė ir 8m6 šventįt — nebijo, guli, kaip guli. Jau ir tas ubagas 6m6 poteriaut; tas kunįgas eme liet vandeniu an galvos — biskį sukrutėjo. "Tas ubagas pamatė, kad sukrutėjo, sako kunįgui: ,,da daugiau šventikit." Tas kunįgas 6m6 poteriaut; kaip liejo vandeniu ant jo, tas velnias jau nedalaiks ir išbėgo, palikęs tą skurą. Paskui tą t6vo kūną nuvežę pakas6 baloj, o tas ubagas gavo ten duoną iki paskutinių dienų gyvenimo savo. (Mo VI. Vaitukaičio iš Ožkab.)