Apė žmogų, kurs mirdams aukso prisirijo

Buvo toks ukinįkas turtingas, jis turėjo teip kaip keturis gorčius aukso. Kada jau paseno, jau jaučiasi, kad arti smerties, sako sunui: ,,atnešk tu man, vaikeli, tuos mano pinįgus prieš smert' da nors pasidžiaugtie, tas sunus miledams tėvą, atnešė jam tuos pinįgus; anas senis žaidė su tais pinigais ir pradėjo viens po kitam su sviestu rytie. Surijo visus pinigus, o tas sunus, kaipo ukinįkas, tai šen, tai ten ir neapsižiurėjo tų pinigų. Kada jau tevas numirė, išlydėjo in bažnyčią, apsižiurėjo tas sunus, kad jau nera pinįgų, sako: „jau tas mus' t6- vas niekur išnešt pinįgų negalėjo, nepajėgė, jis turėjo suryti tuos pinįgus." Jis atvažiavo pas kunįgą, papasakojo kunįgui tokį atsitikimą; tas kunįgas sako: „,aik, bandyk žiuret." Atėjo pas bažnyčią, atsirakino duris, aina in bažnyčią, žiuri — stovi viens gale grabo jo tėvo; klausia jo ans: „ko tu če nori?" o tas sunus sako: ,,tėvas mano turbut surijo daugybę pinįgų, tai aš noriu prarūžt pilvą ir išimt tuos pinįgus." — „Pinįgus tai jis turi, ale ką tu miįsliji? tu nori man skurą pagadyt!" Sako: „,„aikš šen?'? Tas sunus atėjo. Sako: ,,„pakelk grabo antvožą.' Tas sunus pakėlė, o tas velnias pajūmė tą kūną pakret6 — kaulai su pinįgais išbiro. Sako: „gali susisemt pinįgus, " o skurą pajėm6 sau: „aš sako, su šitai skura da daugybę žmonių sau paimsu." Tas sunus nuvėjo, pasakė klebonui, kas su jo tevu atsitiko; an ryt" kaulus surinko ir nuvežę baloj uškas6. (Nog Barono iš Bartinikų).