Apė velniui pažadėtą sunų

Buvo kitą syk toks ukinįkas; o kaip kitąsyk durpų nežinojo kastie, tai malkom kurįdavo ir turėdavo jas vežtie iš girios. Ale sykį nuvažeu"' in girią malkų. Su malkom važuojant, su syk stojo arkliai ir neveža, ir ką jis ne priplak6 savo tuos arklius — neveža ir gana. Ale ateina toks žmogus — o tai buvo velnias pasivertęs in žmogų. — Sako tas žmogus: „pažadčk tu man, ką namie nepalikai, tai aš tavę iš če išgelbūsu." "Tas žmogus pasimislijo, kad visus paliko namie, ir parašė jam teip, kaip ji norėjo, kad už 21 metų jis atsims, ir kaip tik teip padarė, teip ir išvažeu. O kad parvažeu' namon, rado užgimuaį sunų. Jis niekam nieko nesako ap6 tokį atsitikimą, tik vis vaikščioja nuliudęs. Tas vaikas auga; jau paaugo, leidžia jį mokįtis — jam mokįtis sekasi, kad jis tuo pabaigė mokslinyčias. Jis buvo 20 metų, pasišventino ant kunįgo. Kada tėvas pamatė jį kunigu jis visai nuliudo, o tas kunįgas klausia tėvo: „tevai, delko tu teip liudi? — „Ką aš nebusu liudnas, kad aš tavę, vaikeli, da negimusį pažadėjau velniui? kaip tau sueis 21 metai, tai tavę velniai neš." — ,,Tai nieko, aš ne jėm tarnauju ir jom neteksu." Kaip jau jam baigiasi paskutini metai ir paskutinė diena, jis pajems knįgas, šv. vandens, krapylą ir laukia velnio. Su syk tik įškilo vėtra ir tie velniai nunešė tą kunįgą in kitą svietą, in užkeiktą karalystę ir paleido girioj an tokio didelio kalno. Dabar tas kunįgas apsidairė, kad nieko daugiau nematyt no to kalno, kaip tik girios aplink, aina jis no tokalno. Ejo-6jo per girią, rado tokį sklepą, nor6tu ineit in tą sklepą, durys uždarytos. Jis ėm6 barškyt, barškyt; adar6 jam duris velniai, jis kiip pamatė, kad ten buklė velnių, jis kaip €m6 šventyt, maldas skaityt — iš tų velnių tik smala pasiliejo, ir iškilo toj karalystė an viršaus. Paskui jam tenai pastatė bažnyčią ir jis tenai buvo iki mirties, o po mirties jį p. Dievas prijem6ė in dangų. (Nog Matulaičio iš Gražiškių.)